Leiskite priminti, 1983 m. JAV Prezidentas Ronaldas Reaganas pradėjo Strateginę gynybos iniciatyvą (SGĮ), kuri tapo žinoma „Žvaigždžių karų“ pravarde. Šia ambicinga programa JAV siekė susikurti galimybę numušti bet kokią Sovietų branduolinę bombą kosmoso palydovų, lazerių ir kitų inovacijų pagalba.
Egzistuoja versija, kad „Žvaigždžių karai“ suvaidino svarbų vaidmenį SSRS žlugime, nes privertė Sovietus išpūsti gynybos išlaidas, kas privedė prie bankroto, perestroikos ir visiškos griūties (su Baltijos valstybių pagalba). Vienas iš didžiausių tokios ginklavimosi eskalacijos kritikų buvo tuometis senatorius Joe Bidenas, dabartinis JAV prezidentas. SSRS žlugo, baigėsi Šaltasis karas, nunyko ir SGĮ. Tačiau 2019 m. programą atnaujino tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, matyt daugiausiai orientuodamasis į Kinijos branduolinę grėsmę.
Be pergalės nebus ir gyvenimo
Leiskite priminti, kad Hitlerio naciams baigiant užsmaugti Europą, 1940 m. gegužės 13 d. Winstonas Churchillis prisistatė Jungtinės Karalystės parlamentui kaip naujasis šalies ministras pirmininkas šiais žodžiais: „Pakartosiu Rūmams tą patį, ką jau sakiau naujosios Vyriausybės ministrams: negaliu pažadėti nieko – tik kraują, sunkų triūsą, ašaras ir prakaitą.
Mūsų laukia itin sunkus išbandymas. Mūsų laukia ilgi mėnesiai kovos ir kančių. [...] Klausiate, koks mūsų tikslas? Galiu atsakyti vienu žodžiu – pergalė. Pergalė bet kokia kaina, pergalė nepaisant jokio siaubo, pergalė, kad ir koks ilgas ir sunkus bus kelias jos link, nes be pergalės nebus ir gyvenimo“.
Šiandien J.Bidenas kalba apie būtinybę remti Ukrainą, bet nuolat pabrėžia, kad reikia išvengti III pasaulinio karo. D.Trumpas žada taiką per 24 valandas, visi supranta, kokiomis sąlygomis. ES šį pusmetį pirmininkauja Vengrija, kurios premjeras Putino pakalikas daro viską, kad Ukraina negautų paramos ir neįstotų į jokius aljansus.
Demokratinis pasaulis tiekia ginkluotę Ukrainai pagal žiauriai nedraugiškas formules:
duosime mažiau, nei prašote;
duosime dar mažiau, negu pažadėjome;
duosime pavėluotai;
tai, ką duosime pavėluotai, pristatysime dar vėliau;
kariaukite taip, kad neeskaluotumėte dar didesnio karo.
ES ir JAV politikoje daugėja balsų, raginančių kuo greičiau pasiekti taikos bet kokiomis sąlygomis, nes žūsta žmonės, šis karas atsibodo, per brangiai kainuoja ir laimėti jo neįmanoma.
Ar tokiomis sąlygomis Ukraina iš viso gali laimėti? Ar dar daug laiko ji gali laimėti mums, pramiegojusiems Putino pasiruošimą sugriauti pasaulinę tvarką?
Leiskite priminti, kad 1940 m. birželio 4 d., po žeminančios, bet itin svarbios Diunkerko evakuacijos, W.Churchilis vėl kreipėsi į parlamentą žadėdamas: „Mes kovosime paplūdimiuose, mes kovosime nutūpimo aikštelėse, kovosime laukuose ir gatvėse, kovosime kalvose, mes niekada nepasiduosime, o jei nutiktų taip, – nors nė akimirką tuo netikiu, – kad ši sala arba didelė jos dalis būtų pavergta ir badmiriautų, už jūrų plytinti mūsų imperija, ginkluota ir saugoma britų laivyno, tęs kovą toliau, kol Naujasis pasaulis Dievui tinkamu metu su visa savo jėga ir galybe atskubės pagalbon ir išvaduos Senąjį“ (citatos paimtos iš Simon Sebag Montefiore knygos „Kalbos pakeitusios pasaulį“).
Be pergalės strategijos neįmanoma laimėti karo ir išvengti būsimų konfliktų. Demokratiniam pasauliui atėjo laikas tą suvokti.
Kas derasi su teroristais, skatina terorizmą
Šiandien karo nusikaltėlio Putino kariuomenė trempia Ukrainą. Jau 10 metų (skaičiuojant nuo Krymo aneksijos) Ukraina sulaiko šią Bučos barbarų ordą nuo tolimesnių žygių, aukodama savo žmones, žemes, ligonines, mokyklas, daugiabučius ir kitą infrastruktūrą.
Pasinaudojęs tuo, kad Vakarų demokratijos pasaulyje susiklostė lyderystės krizė, Putinas nusprendė pasiimti viską – de facto uzurpuoti Baltarusiją, okupuoti Ukrainą, o galiausiai – atkurti sovietinę imperiją. Rusijai, kurios 144 mln. gyventojų (mažiau nei Pakistane, Nigerijoje ar Bangladeše) užima 11 procentų pasaulio teritorijos, geriausia valstybės vizija visada buvo pūtimasis į šonus. Tokią viziją visada maitina revanšizmas, pranašumo prieš kitus jausmas ir tikėjimas galios pirmenybe. Visai kaip Hitlerio atveju.
Netikiu, kad ką duos ir Viktoro Orbano ar Donaldo Trumpo planai atnaujinti diplomatinius ryšius su Putinu ir priverstinai pasodinti Volodymyrą Zelenskį prie derybų stalo. Bet kokios paliaubos, iš kurių Putinas išeis kaip laimėtojas, reikš totalią demokratinio pasaulio kapituliaciją prieš autoritarizmą ir tarptautinės tvarkos, kaip ją supratome iki šiol, pabaigą.
Su Hitleriu irgi buvo bandoma derėtis dėl taikos. Tai, kas XX amžiaus viduryje buvo Miuncheno suokalbis, XXI amžiaus pradžioje buvo užmerktų akių strategija Putinui okupavus dalį Sakartvelo ir Krymą. Deja, nė vienos derybos su teroristais tironais prie taikos neprivedė.
Putinas anksčiau ar vėliau nudvės, tai – aksioma. Tačiau jo sėkmės (mūsų nesėkmės) istorija pasinaudos kiti diktatoriai ir imperialistai. Įdomu, su kokia viltimi ir pasitikėjimu mes, lietuviai, žvelgsime į garsiąją JAV draugystės lentelę ant Vilniaus rotušės sienos, jeigu pasikartos 2014 m. Krymo okupacijos scenarijus? Putinas atsikando dar svetimos teritorijos, Vakarai pagrūmojo „nu, nu, nu“ ir viskas baigėsi saviapgaule: „Dabar jau bus ramu“.
Todėl Europai ir visam demokratiniam pasauliui dabar reikia ne taikos angelų, skraidančių pas teroristą Putiną ir apgaudinėjančių save ir kitus paliaubų iliuzijomis, o naujo W.Churchillio. Lyderio ar lyderės, kuri(s) įtikintų būtinybe pasiekti Ukrainos pergalę ir sulaužyti Rusijos imperializmo stuburą, įkvėptų žmones iškęsti laikinus ekonominius sunkumus, įtikintų dėl skubių investicijų į karo pramonę, o gal net padrąsintų ruoštis kariauti „paplūdimiuose, laukuose ir gatvėse“, jeigu prireiktų, pateikdama(s) raminančius scenarijus, kad blogiausia, kas gali nutikti, nebus blogiau už Putino pergales.
