ES lėšos kasmet sudaro apie 12% Lietuvos biudžeto pajamų. Iš jų gražinama mūsų aplinka, vykdomos socialinės ir verslo skatinimo programos. Studentai ir dėstytojai keliauja po Europą pagal Erasmus+ programą. Patirtus nuostolius kompensuojasi žemdirbiai. Lietuvos įmoka į ES biudžetą kasmet yra maždaug keturis kartus mažesnė (apie 660 mln. eurų), nei gaunama nauda (apie 2,4 mlrd. eurų). Taigi esame didžiausi ES entuziastai. Tačiau mūsų entuziazmą artimiausiu metu supurtys.
Jau kitąmet prasidės derybos dėl būsimos septynmetės 2028-2034 m. ES finansinės perspektyvos. Ir nors visi apie tai kalba puse lūpų, atėjo laikas pasakyti garsiai: žemdirbiai, savivaldybės ir kiti paramos gavėjai dabartinį ES dosnumą ateityje prisimins taip, kaip meškiukas žiemą prisimena liepžiedžių medų.
Nors naujoji Europos Komisija dar tebesiformuoja, o parlamento rinkimai didžiausioje ES finansuotojoje Vokietijoje įvyks tik kitų metų rudenį, jau dabar akivaizdu, kad susidursime su milžinišku papildomų lėšų poreikiu.
Žinome, kad privalome atgaivinti ES karo pramonę (reikės apie 500 milijardų). Suprantame, kad ir toliau vykdysime žaliąsias reformas. Matome, kad artimiausiu metu ES narių skaičius didės. Jaučiame, kad turėsime gerinti Senojo (dėl europiečių senėjimo) kontinento demografinę situaciją ir investuoti į ES kaimynes, kad išvengtume nesuvaldomos migracijos antplūdžių. Galiausiai, tie, kurie susipažino su buvusio Italijos premjero ir Europos centrinio banko vadovo Mario Draghi‘o ataskaita, numano, kad reikės investuoti beveik trilijoną eurų, kad ES išliktų konkurencinga globalioje ekonomikoje.
ES valstybės narės neabejotinai turės susitarti padidinti savo indėlius į ES biudžetą arba sumažinti tam tikroms sritims skiriamą ES finansavimą.
Lietuvos situacija bus nepavydėtina dar ir dėl to, kad greičiausiai ne tik Vilniaus, bet ir Vidurio Vakarų regionas pakils virš 75 proc. ES vidurkio, skaičiuojant regiono BVP tenkantį vienam gyventojui. Taigi greičiausiai pajusime ir ES finansavimo apimčių, ir procento, kurį projektams skiria ES (bendrojo finansavimo dalies), sumažėjimą.
Ką tai reikš žiūrint plika akimi? Savivaldybės, kurios nebespėjo pasistatyti koncertų, sporto ir vandens pramogų centrų „už europinius“, turės pramogauti pas kaimynus, arba suktis „iš savų“. Nukentės visas statybų sektorius. Žemdirbiai, kurie nebespės modernizuoti technikos parko su 40 procentų prisidėjimu, už traktorius ir kombainus mokės daug daugiau negu pusę jų kainos. Tai pajaus prekiaujantys žemės ūkio technika ir kitomis prekėmis.
Verslas, kuris įrangą ir technologijas diegėsi dalyvaudamas konkursuose beveik be konkurencijos, bus priverstas iš viso pamiršti apie viešuosius finansus. Mūsų našumo situacija dar labiau pablogės, o mes ir dabar – ES uodegoje. Ligoninės ir mokyklos, kurios dar bus neoptimizuotos ir nesutūkstantmetintos, naują įrangą matys kaip tas žiemos meškiukas liepžiedžių medų.
Liks tik išlaikymo kaštai ir įsipareigojimai išlaikyti pasiektus rezultatus.
Taigi Lietuvai tikrai reikės valdžios su milžiniška fantazija, kuri pasiūlys Europai naują efektingą ES lėšų panaudojimo modelį. Todėl ne Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai 2027 m. turėtų būti mūsų europinis galvos skausmas, o tai, kaip gyvensime su 12% mažesniu biudžetu, ir kaip toliau gražėsime, modernėsime ir ūkininkausime.
Pats laikas sėstis prie stalo su mokslininkais, verslu, savivaldybėmis, žemdirbiais ir įjungti fantaziją. Kitaip mus vėl ištiks „Briuselis liepė“ žiema.
