Dėl pastarojo Lietuvos bankas ir įvairūs ekonomistai žongliruoja skaičiais nuo 67 mln. iki 2 mlrd. eurų. Čia – neįvertinus ateities praradimų dėl nesudarytų kontraktų (to įvertinti beveik neįmanoma). Nenuostabu, kad Kinija ir „Taivaniečių“ atstovybės pavadinimas kelia didelių aistrų ir tarp kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus.
Vertinant paprastai aritmetiškai, egzistuoja bent 66 procentų tikimybė, kad atstovybės, kuri įsikūrusi tame pačiame pastate, kur dabar yra „lošėjo“ Stepukonio išgarsintas fondas „Baltcap“, o visai neseniai veikė ir MG Baltic koncernas, pavadinimas bus patikslintas greitu metu. Du iš trijų Prezidento rinkimuose pirmaujančių kandidatų (Gitanas Nausėda ir Ignas Vėgėlė) pasisako už tokį sprendimą, ir tik viena (Ingrida Šimonytė) yra prieš.
Nenuostabu, kad Taivano užsienio reikalų ministerija jau suskubo raštu sureaguoti į tokias diskusijas. Bet reaguoja be reikalo, nes tai – tik Lietuvos Respublikos sprendimas. Ir jis bus padarytas po spalį įvyksiančių Seimo rinkimų, sudarius naują Vyriausybę.
Tačiau žaidimas yra kur kas didesnis ir ilgesnis. Siūlau pažvelgti į jį iš Europos Sąjungos perspektyvos.
Decouplingas (ryšių nutraukimas)
Kinija dažnai vadinama drakonu. Ne visi žino, kad kinų tradicijoje drakonas yra gera būtybė. Už visus stipresnė, už visus pranašesnė, bet geranoriška. Taip save mato kinai. Vakarų tradicijoje drakonas yra piktadarys.
Skaitydami apie ES ir JAV poziciją Kinijos atžvilgiu, dažnai sutiksite žodžius: decouplingas (atsiejimas) arba deriskingas (rizikos pašalinimas). Pirmasis, iš principo, apibūdina požiūrį, kad būtina kuo greičiau nutraukti bet kokius ryšius su Kinija, nes jie gresia greita mirtimi, – kinų drakonas visiškai praris mūsų verslą ir, ilgainiui, politiką. Antrasis kalba apie rizikos ir priklausomybės mažinimą, visgi išlaikant ekonominius ir kitus santykius su tuo drakonu.
Nuo pat 2021 m., kuomet atsibudome su visame pasaulyje unikaliu „Taivaniečių“ atstovybės pavadinimu ir gavome Kinijos ekonominiu pagaliu per galvą, Lietuva yra bene vienintelė valstybė, pilnu tempu įvykdžiusi decouplingą. Ir patyrusi, ką tai reiškia.
Nepaisant visų mūsų Vyriausybės pastangų ištrinti Kiniją iš savo suvokiamo Lietuvos gaublio, importas iš Kinijos į Lietuvą vis tiek didėja.
Galėtume džiaugtis ir didžiuotis, kaip bando daryti kai kurie mūsų valdantieji, tačiau...
Pirma, visame gaublyje taip ir neatsirado kita tokia drąsi šalis, kuri pakeistų oficialų įprastą „Taipėjaus“ arba „Taivano ekonomikos“ atstovybės pavadinimą.
Antra, Europos Komisijos pradėta byla prieš Kiniją Pasaulio prekybos organizacijoje, bandant įrodyti, kad bausdama Lietuvą, Kinija pažeidė tarptautinės prekybos tvarką, yra sustabdyta pačios Europos Komisijos prašymu. Trūksta įrodymų.
Trečia, nepaisant visų mūsų Vyriausybės pastangų ištrinti Kiniją iš savo suvokiamo Lietuvos gaublio, importas iš Kinijos į Lietuvą vis tiek didėja. Kaip įvardijo Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė: „Nežinia, ar džiaugtis, ar nesidžiaugti“. Lietuvos verslas ir vartotojai sunkiai apsieina be kiniškų žaliavų, komponentų ir vartojimo prekių. Taigi, kaip šaržuoja konservatorių klasikas Andrius Kubilius: „Ekonomika auga, nepaisant Vyriausybės pastangų“.
Ketvirta, naujasis Lietuvos krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas į Seimą atnešė įstatymo projektą, siekdamas, kad Lietuvoje gaminamuose kariniuose dronuose būtų galima naudoti kiniškus varikliukus.
Tik pagalvokite, turime tokią griežtą strateginių objektų apsaugą nuo rusiškų, baltarusiškų ir kiniškų detalių, kad Lietuvos oro uostuose teko išmontuoti kiniškus rentgeno aparatus, o dujotiekyje su Lenkija GIPL reikia pakeisti kažkokias rusiškas jungtis; ir staiga sukuriame landą kiniškoms detalėms į mūsų karinę produkciją!
Ir tą daro Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, kurie taip uoliai mojavo vienišu kalaviju prieš tą pačią Kiniją! Argumentai? Šiuo metu nėra kuo pakeisti kiniškų komponentų.
Su Kinijos vadovu susitikę Europos lyderiai vis griežčiau kalba apie tai, kad ES nebesitaikstys su Kinijos nesąžiningais veiksmais ekonomikoje.
Galbūt todėl, penkta, Gabrielius Landsbergis tyliai pripažįsta savo klaidą ir ne tik viešai nepriėmė Lietuvoje viešėjusio Taivano užsienio reikalų ministro, bet ir yra davęs pavedimą Užsienio reikalų ministerijos diplomatams ieškoti kelių į Pekino širdį.
Deriskingas (rizikos pašalinimas)
Taigi Lietuvos dabartinė valdžia pagaliau pradeda užsiimti tuo, kuo ilgai ir buvo protinta užsiimti – deriskingu. Būtina užsitikrinti Europos ir visų Vakarų atsparumą nuo Kinijos žaliavų, pigių komponentų, prekių ir investicijų į strateginius sektorius, tačiau išmintinga ir prekiauti, ir palaikyti ryšį su Kinija. Kaip neseniai pasakė Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen: „Konkurencijai – taip, dempingui – ne“.
Tuo užsiima visi mūsų sąjungininkai. Taigi Lietuvos „atšilimas“ būtų protingas, jeigu nebūtų pavėluotas, prieš srovę ir tragikomiškas. Kinijos propagandos malūnams tikrai patiks L.Kasčiūno idėja dėl kiniškų variklių Lietuviškuose dronuose. Išeitų, kad stojame į vieną gretą su Viktoru Orbanu, kuris ką tik Budapešte glėbesčiavosi su Kinijos vadovu Xi, džiaugdamasis kinų investicijomis.
O tuo metu Europoje... ES tyrėjai atliko dokumentų poėmius Kinijos milžinės „Nuctech“, kuriai kažkada vadovavo buvusio Kinijos vadovo Hu sūnus, būstinėse Nyderlanduose ir Lenkijoje. Vokietijoje dėl šnipinėjimo Kinijai buvo areštuoti keturi Europos parlamento nario padėjėjai.
Šiuo metu Seimo ir kitų ES valstybių narių parlamentų koridoriuose svarstome Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą dėl užsienio investicijų Sąjungoje tikrinimo, kuris veiks panašiai kaip Valstiečių valdymo laikais sukurtas investicijų patikros mechanizmas Lietuvoje, – bus užkirstas kelias investicijoms, kurios keltų grėsmę nacionaliniam saugumui.
Iškilo reali grėsmė, kad kinų elektromobiliai nužudys Europos automobilių pramonę.
Su Kinijos vadovu susitikę Europos lyderiai: Ursula von der Leyen, Olafas Scholzas ir Emmanuelis Macronas vis griežčiau kalba apie tai, kad ES nebesitaikstys su Kinijos nesąžiningais veiksmais ekonomikoje. Matote, esame Pasaulio prekybos organizacijos nariai. Čia visiems galioja dempingo ir nesąžiningų veiksmų draudimai.
Priminsiu, kad 2023 m. įsiteisėjo ES ir jos valstybių narių apsaugos nuo trečiųjų šalių ekonominės prievartos reglamentas, kurio esmė: jeigu tokia šalis, kaip Kinija, imtųsi nesąžiningų veiksmų prieš ES ar prieš bet kurią jos narę, ES atsakytų bendrai („visi – už vieną“). Šio europinio teisės akto atsiradimą daugiausiai lėmė Lietuvos-Kinijos situacija. Bet ir sumokėjome daugiausiai mes.
Kanalai išlieka atviri
Diplomatijoje egzistuoja toks terminas „atviri kanalai“. Juo apibūdinama situacija, kai bendrauti tarp šalių nelabai norisi ar nebelabai išeina, bet kalbėtis būtina. Net nutraukus diplomatinius santykius, įvairiausi reikalai tarp valstybių nenutrūksta. Todėl kanalai išlieka atviri. Net labai labai nekenčiant vieniems kitų, būtina palaikyti komunikaciją, kad viskas netyčia nesibaigtų karu ir t.t. Todėl kanalai išlieka atviri.
Pastaruoju metu tarp Vakarų ir Kinijos kanalai su visais šliuzais yra labai atviri. Su Xi reguliariai bendrauja JAV prezidentas Joe Bidenas. Į Pekiną suskraido Scholzas, Macronas ir von der Leyen (su mūsų Virginijumi Sinkevičiumi). O štai ką tik įvyko pirmasis po 2019 m. Xi apsilankymas Europoje. Aukščiausio lygio Kinijos delegacija apsilankė Prancūzijoje, Serbijoje ir Vengrijoje.
Žinoma, iš šių aukščiausio lygio susitikimų kiekviena pusė pasiuntė sau reikalingų signalų. JAV ir Europa: mes spaudžiame Pekiną, kad padėtų sustabdyti Rusijos agresiją prieš Ukrainą, ir mes nebeleisime Kinijai silpninti mūsų ekonomikos. Kinija: pasaulis be mūsų neįmanomas, draugams (Vengrijai) labai apsimoka šilti santykiai su mumis, NATO lygiai prieš 25 metus bombardavo Belgradą ir pataikę į Kinijos ambasadą užmušė 3 kinus... ir t.t. Tačiau akivaizdu viena: abi pusės randa, dėl ko šį vertybėmis nepagrįstą pragmatinį kanalą laikyti atvirą.
Pirma, ES ekonomika, iš principo, stovi. Mus sustabdė COVID-19 sutraukytos grandinės, Rusijos sukeltas karas Ukrainoje ir po to sekęs energijos išteklių brangimas, Kinijos ir JAV taikomos milžiniškos paskatos tų šalių verslams (kuriais godžiai pasinaudoja ir Europą paliekančios europietiškos įmonės), europiniai apribojimai (sparnuota frazė: „JAV ir Kinija inovuoja, Europa reguliuoja“).
Didžiausią nerimą kelia Žaliasis kursas, kuriame ES norėjo pirmauti pasaulyje. Tampa kritiškai aišku, kad mes esame žali širdyse, o kinai – pajėgumuose. Iškilo reali grėsmė, kad kinų elektromobiliai nužudys Europos automobilių pramonę (nes yra dvigubai pigesni), o saulės ir vėjo energiją mums irgi gamins tik kiniškos jėgainės. Štai kodėl Europos Parlamentas paskutiniajame savo plenariniame posėdyje ką tik skubiai priėmė Poveikio klimatui neutralizavimo pramonės aktą (Net-Zero Industry Act), kuriuo siekiama užtikrinti, kad 2030 m. bent 40 procentų žaliajai transformacijai reikalingų technologijų būtų pagaminta ES.
Kol pasieksime tokį ambicingą tikslą, Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos ir kitų ES šalių lyderiai yra spaudžiami savo verslo gigantų ne tik garsiai reikalauti iš Kinijos sustabdyti dempingą (subsidijas savo verslui, kad šis veržtųsi į stagnuojančią ES), bet ir tyliai ieškoti galimų kontraktų Kinijoje ir su Kinija. Kaip sako Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius, Europa dabar yra ant kritinio slenksčio, – mes arba išliksime gamintojais, arba tapsime tik vartotojais.
Na, kol kas mes vis dar turime pinigų vartojimui. Ir tų pinigų (nebe technologijų, nebe investicijų) Kinijai norisi. Todėl Xi irgi suinteresuotas palaikyti atvirą ekonominį kanalą. Jam reikia išmaitinti 1,5 mlrd. žmonių. O mums reikia perjungti savo ekonomikos pavarą, kol visų europietiškų įmonių nesupirko kinai ir amerikiečiai.
Antra, kas yra buvęs Kinijoje, tas yra matęs tikrą užterštumą. Kai milijoniniame mieste nerandi savo viešbučio, nes jo paprasčiausiai nesimato tirštame smoge, tampa akivaizdu, kad reikia kovoti su klimato tarša. Todėl Pekinas pastaruoju metu yra rimtai ir nuoširdžiai susirūpinęs dėl aplinkos kokybės ir klimato kaitos. Ir turi, labai daug ko pasiūlyti saulės ir vėjo energijos entuziastams.
Todėl kova su klimato kaita, pelninga kova, kuriant ateities ekonomiką, yra abipusis Vakarų ir Kinijos interesas. Beje, ES generuoja tik 8 proc. viso pasaulio CO2 (iš kurių trečdalį sugeneruoja Vokietija). JAV – apie 15 proc., Kinija – apie 30 proc. Be Kinijos ir JAV pastangų mes, europiečiai, galime tik gerinti savo gyvenamosios aplinkos kokybę, bet klimato kaitos stipriai nepaveiksime.
Trečia, kad ir kaip toli vertybiškai būtume nuo Kinijos, ji yra svarbi tarptautinei taikai. Tą supranta ir kenčiančios Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, įtraukęs Kiniją į savo 10 punktų taikos planą. Xi turi poveikį rusijai ir putinui. Xi ne kartą griežtai pagrasino, kad rusija nedrįstų suduoti jokio branduolinio smūgio. Xi ne kartą viešai pasisakė už tarptautinės teisės normomis grįstą pasaulio stabilumą. Šio stabilumo Kinijai reikia ne ką mažiau, nei Vakarams.
Ji nori prekiauti, ji nori investuoti, jo nori išpildyti ilgametę „kinišką svajonę“. Žinoma, Xi patogiausias yra dabartinis būvis, kuomet visi Vakarai yra įsitraukę į paramą Ukrainai ir karo pabaigos nematyti. Tačiau jis nesuinteresuotas, kad viskas baigtųsi pasauliniu karu ar atominiu susinaikinimu. Todėl jam svarbu gauti informaciją apie Vakarų pozicijas ir planus tiesiai iš ES ir NATO lyderių. Dėl Ukrainos, dėl Artimųjų Rytų, dėl Taivano. Taigi taikos kanalas irgi išlieka atviras.
Kiek šiame kanale yra nuoširdumo pamatysime per Paryžiaus olimpiadą. E.Macronas ir Xi ką tik susitarė padaryti viską, kad per vasaros olimpines žaidynes pasaulyje būtų paliaubos (nevyktų karo veiksmai). Ar Xi panorės įkrėsti olimpinės ramybės Putinui, kuris per 2008 m. Pekino vasaros žaidynes užpuolė Sakartvelą?..
Manau, atsakymą liūdnai nujaučiame visi. Tačiau dialogas su drakonu leidžia laimėti laiko ir tinkamai pasiruošti, jeigu tektų atremti jo ugnį.