Sisteminėms reformoms, kokia ir buvo pensijų sistemos reforma, reikia leisti įvykti, duoti vaisių, o mes užuot laukę ir supratę, kad ši sistema – bendra visos ekonomikos sistemos dalis, piktinamės, kad vaisių vis dar nematome. Bet, kad dar ne ruduo, dar ne laikas – nesigiliname.
„Sodra“ – sistema, nesukurta kaupti
Lygindami „Sodros“ sistemą su privačia pensijų kaupimo sistema ir į kurią nors vieną besdami pirštu turime suvokti, kad šios sistemos iš esmės yra skirtingos. „Sodros“ sistema apskritai nesukurta kaupimui, jos funkcija kitokia. Juk „Sodra“ kiek surenka, tiek ir išmoka, ir net jei šiandien sugebėtume padengti skolas ir surinkti daugiau nei bet kada anksčiau, tai visiškai nereiškia, kad po 10-15 metų, „Sodra“ galės ateities pensininkams mokėti daugiau.
Analizuodamas 2004-2008 m. „Sodros“ biudžetą, tiesą pasakius, buvau nustebintas. Visų pirma tuo, kad „Sodros“ deficitas atsirado 2008 m. Iki tų metų rezultatai nuosekliai ir gražiai augo: 2006 m. 0,5 mlrd. litų augimas, 2007 m. 0,476 mlrd. litų augimas, o štai 2008-aisiais - jau 1,4 mlrd. deficitas.
Orią senatvę, didesnes pensijas „kaip Europoje“ galėtume turėti tuo atveju, jei ekonomika augtų tvariai, užtikrintai, o priimti sprendimai nebūtų kaitaliojami vėjui papūtus.
Tenka pripažinti, kad 2008 m. mus ištiko nelaimė – Seimo rinkimai, prieš kuriuos desperatiškai buvo padidintos pensijos. Todėl esu įsitikinęs, kad kalbos, jog žmonių persiorientavimas į pensijų fondus pakenkė „Sodros“ biudžetui, yra netiesa. Faktas, kad lėšos pervedamos į pensijų fondus augo žymiai ir labai stipriai, bet ne ką mažiau augo ligos, motinystės socialinio draudimo išmokos. Reikalas tas, kad dabartinę nepasitenkinimą keliančią situaciją sukūrė sprendimas padidinti pensijas, kai jau akivaizdžiai matėsi, kad bus ekonomikos nuosmukis.
Tik taip 2008 m., kai įmokų į „Sodrą“ buvo surinkta bene daugiausiai, sugebėta „Sodros“ biudžetą paversti deficitiniu. Ir liūdniausia, kad tai buvo padaryta priimant tokius sprendimus, kurie išbalansuoja visą sistemą. Ne tie keli procentai, pervedami į pensijų fondus, bet sisteminio požiūrio neturėjimas ir nepakankamas prisiimtų įsipareigojimų įvertinimas nustekeno „Sodrą“.
Struktūrinės reformos žalingos tada, kai daromos nesistemiškai, mąstant apie trumpalaikę perspektyvą ar audžiant mintį, jog jei reikės, tai ir vėl pakeisim, vėl reformuosim. Čia tas pats, kaip pasodinti obelį, kuri derlių duos po 15 metų, o po dešimties sakyti, kad nieko neišėjo, vaisių nėra, tai geriau visą medį nukirsti. Sutikite – absurdiška išvada, absurdiškas ir rezultatas.
Privatūs pensijų fondai – stokojame tradicijos ir finansinio raštingumo
Tada žvilgsnis krypsta į privačius pensijų fondus, kurių paskirtis būtent tokia – kaupti ir auginti santaupas. Tačiau ji reikalauja vieno esminio komponento – paties žmogaus įsitraukimo į savo finansinės gerovės kūrimą.
Lietuvoje vis dar vyrauja ir yra palaikoma nuomonė, kuriai pritaria beveik 90 proc. žmonių, kad už pensiją ir orų gyvenimą brandžiame amžiuje yra atsakinga valstybė. Kas ir kada taip pasakė? Kodėl mes tuo tikime?
Psichologai ir istorikai nesunkiai pasakytų, kad tai – sovietinės praeities mitas, kuris buvo kuriamas ir sistemingai palaikomas penkiasdešimt metų, nes buvo naudingas tai valstybei. Būkite lojalūs valstybei, dirbkite jai, leiskite valdyti ir kreipti jūsų gyvenimus bei niekuo daugiau nesirūpinkite, tai valstybė viskuo už jus pasirūpins. Toks požiūris buvo formuojamas sąmoningai, o bet kokia privati iniciatyva vadinta spekuliacijomis, kapitalistiniais išmislais.
Tad dabar tikėtis, kad žmonėms staiga parūps, kaip ir iš ko jie gyvens senatvėje, truputį naivu. Ir kai tokie dalykai kalami penkiasdešimt metų, kai nuolat kartojama, kad pats žmogus negali ir neturi rūpintis savo senatve, tai jis tokios minties ir neprisileidžia. Jam nei II pakopa, nei III pakopa ar bet koks kitas detalių aiškinimas nieko nereiškia.
Kalbėjimas apie išmokas, apie sistemą, kuri panaši į Vakarų šalių sistemas, tokiems žmonėms gal kiek ir imponuoja, tačiau realiai ji yra patraukli tiems, kuriems iki pensinio amžiaus liko 15 metų ir daugiau. Per tiek laiko galima spėti ir santaupų sukaupti, ir investuoti išmokti, ir patiems savo gerove pasirūpinti. Ir toks poreikis taip pat yra.
Bet vis dar turime krūvą žmonių, kurie kaupimu nei investavimu nesirūpina. Ar valstybė turėtų juos priversti tuo rūpintis? Nežinau, galbūt. Tačiau net ir turint pačių geriausių ketinimų, būtina atsižvelgti į vis dar labai ribotą žmonių finansinį raštingumą bei ilgų, tvarių tokio investavimo tradicijų nebuvimą. Privalomas kaupimas privačiuose pensijų fonduose neišvengiamai susidurtų su dviem kliūtimis. Pirma, tai žmogus visada pasipriešins prievartai.
Kita vertus, žmonėms vis tiek kils klausimas, kam bus atiduoti tie pinigai, kur jie bus investuojami? Galbūt būtų logiškiau, jei pats rinkčiausi investicines bendroves ar bent jau pasitaręs nuspręsčiau, kur investuosiu. Nes patikėti savo pinigus nežinant, kas tiksliai ir kaip su jais bus daroma – sunku. Juo labiau, kad mes istorijos neturim, geros patirties neturim ir žmonės dar atsimena laikus, kai investuoti buvo tikrai rizikinga.
Kalbėti apie pensijų sistemą taip, lyg ji nepriklausytų nuo visos šalies ekonomikos sveikatos – labai naivu ir neprasminga. Orią senatvę, didesnes pensijas „kaip Europoje“ galėtume turėti tuo atveju, jei ekonomika augtų tvariai, užtikrintai, o priimti sprendimai nebūtų kaitaliojami vėjui papūtus.
Žvalgytis į užsienį taip pat galime, bet jei kokios šalies pavyzdžiu sukursime transatlantinį lainerį ir nuleidę jį į Nerį suprasime, kad neplaukia, tai kam užteks drąsos pasakyti, kad ne laivas blogas, bet Neryje per mažai vandens ir gylio neužtenka?
Gintaras Černius yra Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanas, Finansų instituto profesorius
