Skelbiama, kad ekstremalios situacijos arba karantino atvejais ne visada įmanoma dirbti nuotoliniu būdu, todėl sudėtingais atvejais darbdaviai gali skelbti prastovą arba dalinę prastovą, o valstybė yra pasirengusi prisidėti prie darbo užmokesčio mokėjimo darbuotojams. Kai įmonėje paskelbiama prastova dėl ekstremalios situacijos ar karantino, darbuotojas turi gauti ne mažiau nei minimali mėnesio alga ir iš jo negali būti reikalaujama atvykti į darbą. Darbdaviams patiriamos išlaidos turėtų būti kompensuojamos iš Užimtumo tarnybos skiriant darbdaviui subsidiją. Valstybinės subsidijos gavimo sąlygos Lietuvoje jau egzistuoja: paskelbtas karantinas arba nepaprastoji padėtis; įmonės jau gali skelbti prastovas ir įsipareigoti išlaikyti darbo vietas tiems, kam yra paskelbta prastova.
Subsidija darbo užmokesčiui numatyta darbuotojams, kuriems paskelbta prastova, o pati subsidija skaičiuojama nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio. Subsidijos dydis bus 60 arba 90 procentų nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio priklausomai nuo įmonės veiklai nustatytų apribojimų, tačiau ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kuri šiuo metu siekia 607 eurus „ant popieriaus“ arba – 437 eurus „į rankas“.
Nors Darbo kodekse numatyta, kad kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, jo gaunamas darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu minimalioji mėnesinė alga, tačiau darbdavys gali priskaičiuoti ir didesnį atlygį tokiam darbuotojui
Kaip tai atrodys praktiškai? Panagrinėkime tris pavyzdžius. Jei darbuotojo prastovos metu priskaičiuotas atlyginimas 800 eurų „ant popieriaus“, papildomai darbdavio „Sodros“ įmoka sieks 14 eurų. Darbdavys sumokėjus atlyginimą darbuotojui ir mokesčius į biudžetą 814 eurus ir gavus 607 eurų subsidiją jo indėlis šiuo atveju bus 207 eurai. Jei darbuotojo priskaičiuotas atlyginimas siekia 1000 eurų, papildomai darbdavio įmokos „Sodrai“ bus 18 eurų. Sumokėjus atlyginimą darbuotojui ir mokesčius į biudžetą (1018 eurai) ir gavus subsidiją (607 eurai), darbdavio indėlis šiuo atveju būtų 411 eurai. Galiausiai jei darbuotojo 3 priskaičiuotas atlyginimas yra 1500 eurai, papildomai darbdavio įmoka Sodrai bus 27 eurai, atlyginimo darbuotojui ir mokesčių į biudžetą suma sieks 1527 eurus. Gavus 607 eurų subsidija darbdavio indėlis – 920 eurai.
Šiuo kritiniu laikotarpiu ši finansinė parama atrodo tikrai nebloga išeitis. Tačiau yra ir pavojų. Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad viena iš sąlygų – atšaukus karantiną ar nepaprastąją padėtį (arba praėjus trims mėnesiams nuo subsidijos gavimo pradžios) darbdavys įsipareigoja dar tris mėnesius mokėti darbuotojams atlyginimą jau nebegaudamas subsidijos. Vadinasi, jei prastova paskelbiama įmonėje, kurioje atlyginimai yra santykinai didesni, darbdavys prisiima santykinai didesnę finansinę naštą, net ir subsidijos gavimo laikotarpiu ir didesnę riziką, nes įmonės privalės dar bent tris mėnesius po atšaukimo išlaikyti šią darbo vietą. Vadinasi, įmonė turi būti sukaupusi nemažus finansinius rezervus, kad galėtų pasinaudoti subsidija ir įvykdyti savo įsipareigojimus ne tik karantino ar nepaprastosios situacijos paskelbimo metu, bet ir bent dar tris mėnesius po atšaukimo.
Tačiau kol kas niekas negali pasakyti, kiek karantinas ir nepaprastoji padėtis truks, kada bus atšaukta ir kokios būklės tuo metu bus ir pasaulinė ekonomikos „sveikata“.
Todėl prieš priimant sprendimą, ar tikslinga įmonėms skelbti prastovą ir pasinaudoti valstybės skiriamomis subsidijomis, kad ir kaip nepopuliariai tai gali nuskambėti, labai svarbu įvertinti ir apskaičiuoti, kiek prie dabartinio subsidijavimo modelio įmonei užteks finansinių pajėgumų išlaikyti darbo vietas ir pasibaigus subsidijoms. O Vyriausybei – atkreipti dėmesį, kad net atšaukus karantiną ar ekstremalią padėtį įmonėms gali prireikti ne tik laiko, bet ir papildomų išteklių, kad jų veikla atsistatytų į normalią būseną.
Profesorius Gintaras Černius yra Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanas.