Negi tikrai kuriam laikui legendinį argumentą galime pamiršti? Vargu, ypač turint omenyje, jog prieš kelias savaites Lietuvos bankas pasiuntė žinią, kurią būtų galima reziumuoti taip: „mieli Lietuvos piliečiai, ateityje jums Sodros pensijos neužteks normaliam gyvenimui. Todėl, jei tik turite galimybę, žinių ir noro, pasirūpinkite savo linksma senatve ir patys kaupdami bei taupydami“.
Kaip turėtume vertinti tokią iš pažiūros prieštaringą informaciją? O gal viskas tvarkoje ir pakanka žiūrėti tik į esą gerėjančią „Sodros“ būklę?
Deja, bet ne. Taip, augančios įplaukos į „Sodros“ biudžetą byloja apie gerėjančią ekonomikos situaciją, tą patį patvirtina ir statistika, rodanti atlyginimų augimą. Tačiau įdėmiau studijuojant „Sodros“ ataskaitų eilutes matyti, ne tik tai, kad būtent pensijoms tenka didžiausia išmokų dalis, bet ir tai, kad 3,7 mlrd eurų viršijanti „Sodros“ skola niekur nedingo. Ir būtent šie du faktai verčia labiau solidarizuotis su Lietuvos banko pateiktomis įžvalgomis nei su „Sodros“ džiūgavimais, mat pastarieji akivaizdžiai remiasi tik trumpalaike perspektyva.
Dėl pensijų dalies „Sodros“ biudžete nėra ką sakyti – mūsų visuomenės demografinė struktūra tokia, kad pensinio amžiaus žmonių daug ir jų daugėja, jaunesni žmonės emigruoja. Ir kai vieno iš „Sodros“ darbuotojų paklausiau, kaip jiems tokiomis sąlygomis pavyko subalansuoti biudžetą, atsakė, kad jei dar kokius penkerius metus nebūtų didinamos pensijos, tai „Sodros“ biudžetas būtų jau ir pliusinis.
Tai skamba ne tik ironiškai, liūdnai, bet ir iškalbingai – lietuviškoji socialinio draudimo sistema sumodeliuota lėšas tik perskirstyti. Taigi, žinant dabartinę pensininkų situaciją ir augant pensininkų skaičiui, apie pliusinį „Sodros“ biudžetą galvoti neverta. Kita vertus, „Sodroje“ per daug pinigų tiesiog negali būti, o šiuo atveju turint omenyje skolos mastą, tai veikiau spekuliatyvūs svarstymai, o ne racionalus ateities modeliavimas.
Jei būtų remiamasi racionaliais argumentais, tai būtų labiau įsiklausoma į ne tik į tai, ką sako Lietuvos bankas, bet ir vis garsiau kalba kitos institucijos – nėra kito kelio į orią senatvę, kaip tik savarankiškas kaupimas bei investavimas. Kad ir ką mes apie „Sodros“ biudžetą šią akimirką manytume, kad ir kokius jis skaičius demonstruotų – ilgalaikėje perspektyvoje tikėtis, kad ši sistema mus išgelbės mažų mažiausiai naivu. Gelbėtis turime ir galime tik mes patys.
Todėl užuot kalbėjus apie didėjančias įplaukas į „Sodros“ biudžetą ir taip kuriant pakankamai fikcinį įspūdį, kad tokios tendencijos tęsis, žmonės turėtų būti skatinami išnaudoti vykstantį ekonominį augimą ir aktyviau kaupti patys. Valstybė, savo ruožtu užuot atskirų atstovų lūpomis išsakydama mintis apie tai, kad dabar į kaupiančiųjų sąskaitas pervedamus 2 proc. būtų galima „grąžinti“ į „Sodrą“, galėtų, o esant dabartinei situacijai ir turėtų ženkliau prisidėti prie papildomo kaupimo ir savo pavyzdžiu parodyti, kad būtent tokį apsisprendimą laiko ilgalaikiu prioritetu. Toks kolegialus kaupimas būtų išeitis, o valstybė aiškiai signalizuotų, kad kaupti ir investuoti yra saugu. Psichologine prasme tai labai svarbi motyvacija bei saugumo garantas. Galbūt žmonės pagaliau pajaustų, kad jais iš tiesų rūpinamasi galvojant apie ilgalaikę perspektyvą, o ne vien mėginama atliepti minimalius dabarties poreikius.
Tai, kad senatve turime rūpintis patys, dabar ir pradėti tai daryti kaip galėdami anksčiau – racionalus argumentas, kurį vis dažniau girdime. Belieka tikėtis, kad mes šią žinią pagaliau išgirsime. Negalime sau leisti prabangos laukti ir tikėtis, kad valstybė mumis pasirūpins. Taip, ji rūpinsis, tačiau tik pagal galimybes. Ir turime suvokti, kad tos galimybės mūsų greičiausiai nedžiugins. Tai tikrai nebus išdidi ar ori senatvė, jei mes patys apie ją nepradėsime galvoti jau dabar, kad ir ką apie ekonominę situaciją bylotų dabartinis „Sodros“ biudžetas.
Gintaras Černius yra Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanas, Finansų instituto profesorius.
