Pernai Seime išsakytos abejonės, kodėl vairuotojai ima per daug nemokamų atostogų ir ar tik taip nebandoma nuslėpti mokesčių dirbant jų metu. Tokios kalbos yra gana keistos, kadangi vairuotojų darbo ir poilsio režimą fiksuoja skaitmeniniai tachografai, susieti su vairuotojų identifikavimo kortelėmis. Tachografų duomenų, kuriuos privalu saugoti mažiausiai metus, nėra galimybių paprastai ištrinti, ar suklastoti.
Juolab, kad vairuotojų darbą įgaliotos kontroliuoti valstybinės institucijos neturi jokių patikimų duomenų, kad didelė dalis vairuotojų sistemiškai gali daryti darbo ir poilsio režimo pažeidimus. Tačiau Trišalės tarybos posėdžiuose jau sklando idėja, esą reikėtų vairuotojams riboti nemokamų atostogų trukmę, o prieš įmones, kurios suteikia ilgesnes nei 20 darbo dienų nemokamas atostogas imtis sankcijų, pavyzdžiui, uždrausti joms įdarbinti vairuotojus iš trečiųjų šalių.
Atostogauja savo noru
Toks sprendimas būtų didelis smūgis maždaug 25 tūkst. užsieniečių, kurie dirba Lietuvos vežėjų įmonėse. Baltijos transporto profesinei sąjungai „Solidarumas“ priklauso didelė dalis vairuotojų būtent iš trečiųjų šalių – daugiausia Ukrainos ir Baltarusijos.
Kaip buvęs tolimųjų reisų vairuotojas, o dabar vairuotojus atstovaujančios profesinės sąjungos vadovas, norėčiau atkreipti dėmesį, jog nemokamos atostogos yra būtinos patiems vairuotojams ir skiriamos jų pačių pageidavimu. Ilgą laiką praleidę ne namuose, tolimųjų reisų vairuotojai patys teikia prašymus ilsėtis ilgiau, nei numato įstatymai. Dažniau tai yra vairuotojai iš trečiųjų šalių, tarp kurių vienas populiariausių darbo modelių yra 6 savaitės komandiruotėje ir 3 savaitės gimtinėje, savo namuose, lankant namiškius.
Ar tolimųjų reisų vairuotojų komandiruotės, kurias jie praleidžia toli nuo šeimos, nuolatinėje įtampoje vairuojant, labai skiriasi nuo jūreivių komandiruočių?
Vairuotojus vienijančių profsąjungų skaičiavimais, dėl darbo specifikos, kai ilgai nebūnama namuose, vairuotojų poreikis atostogauti yra 2-3 mėnesiai per metus. Supraskite – tai itin sunkus ir alinantis darbas tiek fizine, tiek psichologine prasme, ilgą laiką dirbant toli nuo namų, nuo šeimos.
Ir tiek atostogaudami vairuotojai dirba tikrai ne mažiau, nei kiti Lietuvos piliečiai. Kaip tik šiuo metu vairuotojai patiria diskriminaciją dėl atostogų bei darbo stažo skaičiavimo tvarkos, nes netaikomos lengvatos, kurios galioja kitoms panašios specifikos profesijoms.
Mokesčiai lieka Lietuvoje
Pagal Darbo kodeksą specifinių specialybių darbuotojai – mokytojai, pilotai, jūreiviai ir kiti – turi įstatymų patvirtintas ilgesnes apmokamas atostogas. Pavyzdžiui, daug laiko jūroje praleidžiantiems jūreiviams suteikiamos 25 darbo dienų trukmės atostogos. Ar tolimųjų reisų vairuotojų komandiruotės, kurias jie praleidžia toli nuo šeimos, nuolatinėje įtampoje vairuojant, labai skiriasi nuo jūreivių komandiruočių?
Taip pat vairuotojai diskriminuojami skaičiuojant jų darbo stažą. Statistikai bet kuriuos kitos įmonės darbuotojas per metus darbe praleidžia apie 250 darbo dienų ir už tai jam kalendoriniai metai skaičiuojami kaip darbo metai.
Vairuotojai komandiruotėse praleidžia tikrai ne mažiau, o dažnais atvejais ir daugiau dienų, nei darbo rinkos vidurkis, tačiau per kalendorinius metus nesukaupia metų darbo stažo, nes dėl darbo pobūdžio eina nemokamų atostogų. O pagal Darbo kodeksą į darbo stažą įskaičiuojama tik 10 nemokamų atostogų dienų. Manome, kad didesnių įsipareigojimų iš transportininkų reikalaujanti Vyriausybė, turėtų ir pati prisiimti didesnius įsipareigojimus dėl vairuotojų darbo stažo ir įtraukti bent 20 darbo dienų nemokamų atostogų.
Juolab kad Lietuvos biudžetui tai nebūtų jokia našta. Atvirkščiai – dauguma mūsų profesinės sąjungos narių yra trečiųjų šalių darbuotojai, iš viso jie Lietuvoje sudaro apie 35 proc. vairuotojų. Už juos taip pat mokamos Sodros įmokos – tai prisideda prie socialinio draudimo sistemos tvarumo.
Jeigu Vyriausybei tikrai rūpi vairuotojų socialinės garantijos, kaip kad deklaruojama, valdžia turėtų įvertinti tikrąsias problemas, su kuriomis susiduria tolimųjų reisų vairuotojai.
Be to, nors mokesčius užsieniečiai moka Lietuvoje, mūsų šalyje teikiamomis socialinėmis garantijomis labai dažnais atvejais nesinaudoja: nedarbingumo arba ligos atveju nesikreipia į Lietuvos gydymo įstaigas, o gydytis važiuoja į gimtinę – taip pigiau. Be to, mūsų profsąjungos nariams iš trečiųjų šalių kyla pagrįstų klausimų ir dėl to, ar mokėdami mokesčius Lietuvoje, jie kaupia ir senatvės pensijai. Dėl šio klausimo išaiškinimo mūsų profesinė sąjunga ketina kreiptis į atsakingas valstybines institucijas.
Jeigu Vyriausybei tikrai rūpi vairuotojų socialinės garantijos, kaip kad deklaruojama, valdžia turėtų įvertinti tikrąsias problemas, su kuriomis susiduria tolimųjų reisų vairuotojai, o ne priiminėti sprendimus, priverčiančius keisti ne tik darbovietę, bet ir šalį, kurioje dirbama.
Todėl tikimės, kad svarbiausias vairuotojų profesijai rūpimas problemas pavyks kartu spręsti neseniai Seime įkurtoje darbo grupėje aktualiausiems tarpinstituciniams transporto ir turizmo klausimams.
Vairuotojų darbo vietų skaičius išaugo
Lietuvos tarptautinių krovininių vežimo rinka tikrą augimo bumą išgyveno 2015-2019 metų laikotarpiu. Per tą laiką kelių transporto paslaugų eksportas išaugo daugiau kaip pusantro karto – tokį smarkų rinkos augimo šuolį padėjo palaikyti būtent profesionalūs vairuotojai iš trečiųjų šalių, kadangi vidaus darbo rinkoje vairuotojų paprasčiausiai pritrūko.
Baltijos transporto profesinės sąjungos „Solidarumas“ duomenimis, tarptautinio krovinio operacijose dalyvaujančių vairuotojų, kurie yra Lietuvos piliečiai, skaičius išlieka gana pastovus – per 2013-2018 metus jų skaičius išaugo nuo 34 iki 46 tūkst.
Iš trečiųjų šalių vairuotojų skaičius per tą laką išaugo nuo beveik 4 iki 24 tūkst. Tad bendras tolimųjų reisų vairuotojų skaičius Lietuvoje siekia apie 70 tūkst.
Gintaras Čiužas yra Baltijos transporto profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas
