Dabar gi tai užmirštama, kai kurie politikai panašūs į paauglius moksleivius, nori kaitalioti beveik viską, neįžvelgdami esmingumo, ilgalaikių pasekmių Lietuvos ateičiai ir, panašu, nesidomėję pirminėmis vienokio ar kitokio sprendimo priežastimis.
Norisi paklausti, ar tapatumo niveliavimas neatrodo šventvagiškas, nes tuos pačius techninio pobūdžio klausimus lengvai galima išspręsti kitais būdais, kaip kad „latvišku variantu“ pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis nepagrindiniame paso lape.
Šiuo atveju būtų išvengta diskriminacijos tarp „trijų nelietuviškų raidžių“ neturinčių pavardėje asmenų ir triraidžio turėtojų. Mažai kas atkreipia dėmesį – solidarumas su broliais baltais latviais: esame tik dvi tautos pasaulyje, kalbančios įvairiais aspektais viena vertingiausių ir seniausių pasaulio kalbų.
Lietuvių kalba yra aukščiausia šalies vertybė, mūsų šalies valstybingumo pamatas, todėl privalome ją ginti ir, tikiu, ginsime visais būdais.
Beveik septyniasdešimt tūkstančių Lietuvos piliečių nuomonė, pritarianti įstatymo „latviškajam variantui“, yra kvietimas orumui, kuris vertas dėmesio. Jei mūsų šalies Vyriausybė, deklaruodama nesolidarumą su latviais, daro diplomatinį reveransą Varšuvai, bet Seimas liks ištikimas Lietuvai ir baltų vienybei, tebūnie.
Jei Vyriausybė tikrai tiki, kad dabar yra iškilusi reali būtinybė įstatymiškai silpninti mūsų kalbos statusą, tai – netoliaregiška politika arba politikos trūkumas ten, kur ji būtina, nepamirštant pirminių esamos lietuviškosios abėcėlės įtvirtinimo priežasčių ir mūsų valstybei skaudžių istorijos pamokų.
Gintaras Karosas yra Nepartinis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, mišrios frakcijos „Kartu – už pažangą Vilniaus rajone“ seniūnas, nacionalinės pažangos premijos laureatas.
