Gintaras Sarafinas. Įkvėpti mokinius ir uždegti jų akis galima paprastais būdais

Aptarkime keletą atvejų. Citata:

„Dar pernai mūsų dukra mokėsi tikrai prastai, vyraujantys pažymiai būdavo penketai ir šešetai. Nusivylimas buvo tikrai didelis, o motyvacija – labai maža. Ji visiškai netikėjo savo pastangomis ir jėgomis. Bet paskui įvyko, sakyčiau, stebuklas.

Mokykloje rugsėjo mėnesį buvo apdovanoti visi mokiniai, kurie 2022 m. pavasarį padarė pastebimą pažangą. Ir kalbu ne apie devintukininkus ir dešimtukininkus, o visus, kurie padarė individualią pažangą, kad ir kaip mokydamiesi. Jeigu įprastai mokaisi penketais, o per metus jie pavirsta į šešetus, tai jau reikšminga pažanga. Taigi, mūsų dukros vidurkiai pagerėjo puse balo – nuo 6 iki 6,5. Ir ji už tai gavo apdovanojimą. Ja pasidžiaugta ir ji pagerbta viešai prieš visą mokyklą. Tai jai tapo stulbinamu akstinu stengtis, nes ji buvo pastebėta ir įvertinta. Ji suprato, kad gali siekti daugiau ir pasiekti. Šiemet ji mokosi jau devintukais. Tai nerealu“, – pasakoja Vilniuje gyvenantis tėvelis Antanas.

Visa tai vyko Vilniaus krikščionių gimnazijoje, kuri yra Pilaitės mikrorajone.

Mūsų dukros vidurkiai pagerėjo puse balo – nuo 6 iki 6,5. Ir ji už tai gavo apdovanojimą. Ja pasidžiaugta ir ji pagerbta viešai prieš visą mokyklą. Tai jai tapo stulbinamu akstinu stengtis, nes ji buvo pastebėta ir įvertinta.

„Taip, pas mus ryškią asmeninę pažangą padariusių mokinių vieši pasveikinimai ir apdovanojimai jau tapę tradicija, – patvirtina Vilniaus krikščionių gimnazijos direktorė Jūratė Bernotienė. – Jie vyksta kas pusę metų ir įvertinami būtent pusmečio pasiekimai bei rezultatai.

Mūsų mokykloje mokosi 201 mokinys, o pastebėti ir apdovanojami paprastai būna 20–25 didžiausią asmeninę pažangą padarę mokiniai. Tos dovanos nėra brangios – iki 5 eurų, – bet vaikams svarbiausia ne dovanos ar jų kaina, o suvokimas, jog apdovanoti gali būti ne tik dešimtukininkai, bet ir visi besistengiantys. Juos tai labai įkvepia ir motyvuoja, vaikų akys ima žibėti.“

Pasak direktorės, veiksminga ne tik ši, bet ir kitos priemonės. Pavyzdžiui, labai pasiteisina didžiausią pusmetinę arba metinę pažangą padariusių klasių apdovanojimai. Už tai kaip prizą jos gauna kelionę ar ekskursiją visiems klasės mokiniams arba galimybę keletą valandų visiems klasiokams nemokamai pažaisti, tarkime, boulingą.

Kartu praktikuojami ir trišaliai asmeniniai susitikimai, kai susitinka mokinys, jo tėvai ir mokytojas. Jie visi kartu keliasi tikslus, aptaria, kokie mokymo būdai labiausiai tinka ir pasiteisina, na ir apžvelgia rezultatus. Tokie pokalbiai motyvuoja vaikus, taip pat įtraukia ir tėvus. Kartu matoma, kad labai pasiteisina ir auklėtojų asmeniniai pokalbiai su kiekvienu vaiku. Iš tikro vaikai brangina pokalbius su mokytojais, kurie jiems yra autoritetai, jiems norisi pabendrauti betarpiškai, išgerti arbatos, paskanauti sausainių. O tada su vaiku galima aptarti ir asmeninius jo siekius, paskatinti jį ir pamotyvuoti. Kitaip tariant, labai svarbu pastebėti ir atliepti kiekvieną vaiką.

Visi čia paminėti būdai išties paprasti, bet kartu ir labai veiksmingi.

Žinoma, čia susikerta dvi filosofijos ir dvi sampratos. Vienos filosofijos atstovai aiškina, kad mokytis yra tiesiog vaikų pareiga ir nei skatinti, nei apdovanoti nieko nereikia. Juolab kad ir pinigų tam nėra. O kiti atremia, kad dabartinės jaunosios kartos įtikinėjimai, esą jie tiesiog privalo daug mokytis, nes tokia jų pareiga, neveikia.

Rezultatai būtų neįtikėtini: apdovanotieji skraidytų padebesiais, visa mokykla oštų, tėvai aptarinėtų, kelis kartus išaugtų visų mokinių motyvacija.

Tad tikrai verta panaudoti įvairias skatinamąsias priemones. Įsivaizduokite viskuo nusivylusį mokinį, besikapanojantį ketvertų ir penketų lygoje. Na ir kuriam nors mokytojui pavyksta įtikinti, kad jis rimčiau pasistengtų. Ir tas mokinys savo asmeninius pasiekimus pagerina pusantro balo. O mokykla už tai jam įteikia 80–100 eurų premiją. Ir taip pasveikinami kokie 6–8 vaikai: pora pakilusių iš nepatenkinamų pažymių liūno, pora buvusių penketukininkų, vienas buvęs šešetukininkas, vienas buvęs septintukininkas ir vienas buvęs aštuntukininkas, kuris iš vidutiniokų pakilo į pažangiausiųjų grupę.

Rezultatai būtų neįtikėtini: apdovanotieji skraidytų padebesiais, visa mokykla oštų, tėvai aptarinėtų, kelis kartus išaugtų visų mokinių motyvacija. Garsas plačiai paplistų aplinkui. Ar 800 eurų suma vaikams apdovanoti didelė? Mokyklai – tikrai ne, juolab kad ir mokinių tėvai per savo fondus gali reikšmingai prisidėti. Taigi, reikia tik idėjos. Ir jeigu ji veikia, pasiteisina – nauda visiems.

Vilniaus E. Pliaterytės progimnazijos direktorius Gintaras Petronis įsitikinęs, kad dviračio išradinėti nereikia. Mokyklos žino daug paveikių priemonių, svarbu tik jas taikyti.

Šis Gintaro Sarafino, žurnalo „Reitingai“ redaktoriaus, komentaras perskaitytas per „Žinių radiją“