Įdomu tai, kad prieš rinkimus dabartinės valdančiosios partijos skelbė, kad stiprins regioninę politiką ir didins švietimo paslaugų prieinamumą, bet po rinkimų visi šie pažadai buvo užmiršti ir prasidėjo priešingi procesai. Pernai Lietuvoje įvyko grandiozinis profesinių mokyklų jungimo vajus, po kurio 11 profesinių tiesiog nebeliko. Kaip tai susiję su profesinio mokymo prieinamumo didinimu, niekas jau nebeaiškino. Bet ir nebereikia.
Stambiųjų profesinio mokymo centrų, prie kurių ir buvo prijungtos mažesnės profesinės mokyklos, vadovai šiomis jungtuvėmis daugiau ar mažiau patenkinti, nes gavo pastiprinimo, patalpų ir papildomų mokinių, o prijungtųjų mokyklų bendruomenės šiomis transformacijomis nėra sužavėtos.
Kadangi po vadinamojo optimizavimo dalis buvusių darbuotojų neteko darbo, natūralu, jie kreipėsi į teismus. Jeigu paaiškės, kad atleisti buvo neteisėtai, savaime suprantama, kompensacijos jiems bus mokamos iš mokesčių mokėtojų piniginės.
-
Gintaras Sarafinas: Dabartiniai dešimtokai taps įvairiausių eksperimentų bandomaisiais triušiais
-
Gintaras Sarafinas: Švietimo chaoso kalneliai
-
Geriausių mokyklų, kolegijų ir universitetų reitingas: kas pirmauja?
-
„Reitingų“ redaktorius: dešimtokų patikrinimų kartelė turės pragaištingų padarinių
-
Kai kurie mokytojai su nerimu laukia rugsėjo, o ministrė pripažįsta – procesas stringa
Mūsų krašte visada taip būna, nes politikams nereikia prisiimti finansinės atsakomybės už ydingus savo sprendimus. O su profesinių mokyklų tinklo optimizavimu buvo skubama kaip nė su viena kita reforma. Vos paskelbta apie reformą, o nepraėjo nė pusės metų ir panaikinta 11 juridinių asmenų. Pokyčiai tiesiog reaktyviniai.
Vos paskelbta apie reformą, o nepraėjo nė pusės metų ir panaikinta 11 juridinių asmenų. Pokyčiai tiesiog reaktyviniai.
Bet ar tai kaip nors susiję su kokybės didinimu? Tikrai ne. Susiję nebent su kiekybe ir noru pasidemonstruoti, kad štai, matote, mes reformuojame sektorių.
O koks tikslas? Ar yra apskaičiuota, kaip pagerės paslaugų kokybė, infrastruktūra, prieinamumas, ką šios profesinių mokyklų jungtuvės duos mokiniams, kokią pridėtinę vertę suteiks regionams? Atsikabinkite su savo keistais klausimais. Kam tie skaičiavimai, kam tos analizės ir kam tie tikslai? Šiais laikais reformoms vykdyti užtenka tik prielaidų.
O kai toks požiūris, natūralu, kokybinių pokyčių, susijusių su profesiniu mokymu, per pastaruosius trejus metus beveik neįvyko. Tiksliau, įvyko. Skirtumai tarp profesinių mokyklų lygio dar labiau išaugo: stipriosios kaip reikiant pasistūmėjo į priekį, o silpnosios dar kiek pasmego. Nes niekas joms nepadeda.
Ir kai dabar darbdaviai sulaukia dviejų tą pačią profesiją skirtingose profesinėse mokyklose įgijusių absolventų, lieka be amo pamatę, kokio skirtingo lygio tai specialistai. Bet žinant, kad vienos profesinės mokyklos turi itin modernius sektorinius praktinio mokymo centrus su naujausia įranga, o kitos jų neturi, tai suprantama. Reikšmingai skiriasi ir profesinių mokyklų vadyba, lankstumas, bendradarbiavimas su verslu, mokytojų kvalifikacija ir kt.
Skirtumai tarp profesinių mokyklų lygio dar labiau išaugo: stipriosios kaip reikiant pasistūmėjo į priekį, o silpnosios dar kiek pasmego.
Kadaise mums visais šventaisiais buvo prisiekinėjama, kokia plati Lietuvoje būsianti tinklaveika, kaip bus išplėtotos mobilumo programos ir kaip modernios įrangos neturinčių profesinių mokyklų mokiniai tuntais važinės į moderniausius centrus ir mokysis su naujausiomis technologijomis, bet realybėje ši veikla neįsibėgėjo. Šiek tiek vyksta, bet vangiai. Be to, išvykų išlaidos tikrai didelės, o rezultatyvumas menkas.
Vis tiek pusantrų metų prie modernių staklių mokęsis mokinys savo išmanymu ir profesionalumu keliomis galvomis pranoks tą, kuris prie šių staklių galėjo pabūti ir pasimokyti tik savaitę.
Taigi užkalbėjimais ir butaforiniais mokinių pavėžinimais skirtumų tarp Lietuvos profesinių mokyklų nesumažinsi. Tad jie ir auga.
Dar viena šiais metais išryškėjusi problema – tai vadinamosios kvotos. Jaunuoliams šie dalykai nėra svarbūs, bet pačioms profesinėms mokykloms jie labai rūpi.
Priminsime, kad priėmimas į profesines mokyklas Lietuvoje vyksta keliais etapais: galima stoti per pagrindinį priėmimą vasarą (birželio 1 d. – rugpjūčio 7 d.), taip pat per priėmimą žiemą (kuris vyksta vasario 1–12 d.) ir dar per papildomą priėmimą į likusias laisvas vietas, kuris vyksta rugpjūčio 21–27 d.
Bet pagal dabartinę tvarką kiekviena profesinė mokykla gauna kvotas, kiek mokinių gali priimti į valstybės finansuojamas profesinio mokymo vietas. Ir ši tvarka ganėtinai suvelta, neaiški ir nepagrįsta: tiesą sakant, sunku suprasti, pagal ką ji sudaryta, kodėl mažesnės mokyklos gauna daugiau priėmimo kvotų, o didesnės – mažiau. Arba kodėl į inžinerinių profesijų mokymo programas leidžiama priimti mažai jaunuolių, o į paslaugų – daug, nors jau per visus įmanomus kanalus trimituojama, kad inžinerinių profesijų atstovų Lietuvoje ypač stinga.
Pavyzdžiui, viena pažangiausių profesinių mokyklų Lietuvoje – Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centras – šiemet gavo 200 kvotų, taigi tiek mokinių ir gali priimti. Tačiau vien per žiemos priėmimą šis centras priėmė 122 mokinius. Vadinasi, šią vasarą galėtų priimti tik 78 mokinius. Bet norinčiųjų čia mokytis yra daug daugiau. Juolab kad ir priimti šis centras pajėgus gerokai daugiau.
„Labai tikiuosi, kad ministerija atsižvelgs į šią situaciją ir padidins mūsų centrui skirtų kvotų kiekį“, – viliasi aptariamo centro direktorius Vytautas Petkūnas.
Didesnių kvotų tikisi ir kiti profesinio mokymo centrai, kurie daugokai mokinių priėmė per žiemos priėmimą.
Šis žurnalo „Reitingai“ redaktoriaus Gintaro Sarafino komentaras perskaitytas per „Žinių radiją“
