(Žr. A.Marcinkaus autorinį tekstą „Žiniasklaida kaip tas asilas, kuris nugaišo iš bado“ ir porinimus informacinei agentūrai).
Pasak A.Marcinkaus, Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio siūlomas Seime įstatymo projektas dėl naujojo Žiniasklaidos rėmimo fondo steigimo tai yra pats tikriausias naujųjų, progresyviųjų vėjų Lietuvos padangėje pasireiškimas, kuris išgelbės mūsų žiniasklaidą nuo bado.
Kaip ir R.Karbauskis, A.Marcinkus pradeda nuo nesumeluoto rūpesčio „kultūrine žiniasklaida“, o baigia visų rūšių „žiniasklaidos profesionalais“ kurie būtų naujojo fondo taryboje (įskaitant turbūt ir patį A.Marcinkų, ar kokį kitą Internetinės žiniasklaidos asociacijos atstovą). Visa bėda, kad Kultūros komiteto pasiūlytame fonde nedaug tos kultūros ir beliktų. Nei fondo misijos apibrėžime, nei kur kitur nėra aišku, už ką gi tai žiniasklaidai valstybė turėtų skirti paramos lėšas. Ar tai svarbu? Juk pasak A.Marcinkaus, viską spręstų taryba...
Tuos 25 proc. kultūros ir meno leidiniams ir šiandien pagal įstatymą skiria Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, be to, į R.Karbauskio pasiūlytą projektą jie buvo įrašyti visai ne „darbo grupės“ ar paties R.Karbauskio iniciatyva, kaip teigia A.Marcinkus, o mano siūlymu (užtenka pasižiūrėti Kultūros komiteto posėdžio įrašą, kuriame A.Marcinkus ir pats dalyvavo).
Atsižvelgiant į numatomą naujojo fondo valdymą, to „kultūrinei žiniasklaidai“ aiškiai nepakanka, nes ir dabartinis fondas juk kultūrinį turnį remia ne tik periodiniuose leidiniuose, bet ir visoje kitoje žiniasklaidoje. Tarp Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamų projektų daugiau kaip 70 proc. sudaro kultūros ir meno sklaida. Naujasis gi fondas pagal apibrėžimą sudarytų sąlygas jau nebe „kultūrinei žiniasklaidai“, o tik „įvairiapusiškai žiniasklaidos plėtrai“.
Įdomus laisvosios žiniasklaidos atstovo A.Marcinkaus požiūris ir į numatytą nepriklausomo fondo perdavimą valstybei, kaip „vieninteliam dalininkui“ bei Vyriausybės įgaliotai institucijai, kuri įgyvendintų šio dalininko teises bei pareigas. Esą ministerija nieko nespręstų, tik skirtų pinigus ir prižiūrėtų, ar teisingos fondo ataskaitos.
Jaunasis lobistas, sąmoningai ar iš nepatyrimo, klaidina visuomenę. Pirmiausia, paramos lėšas (asignavimus iš valstybės biudžeto) skiria ne Kultūros ministerija, o Seimas. Gali būti projekto autoriai nori sumenkinti fondo statusą (SRTRF yra nepriklausomas asignavimų valdytojas, o štai A.Marcinkus norėtų, kad asignavimus valdytų Kultūros ministerija?). Keistas argumentas ir dėl fondo ataskaitų. Juk Kultūros ministerija ir šiandien yra SRTRF dalininkas, visas ataskaitas gauna. Argi blogai, kad šias ataskaitas gauna ir Seimas, kuriam SRTRF yra atskaitingas? Ar blogai, kad su visa informacija gali susipažinti ir tie kiti 19 šiandieninių fondo dalininkų, tarp kurių yra ir kūrybinės sąjungos ir žiniasklaidos asociacijos, jeigu jos veikia daugiau kaip tris metus?
A.Marcinkus pamiršta paminėti, kad naujojo „nepriklausomo“ fondo direktorių skirtų Vyriausybės įgaliota institucija pagal jos pačios patvirtintą tvarką. O ir naujojo darinio taryboje keturi nariai būtų visai ne „visuomenės atstovai“ kaip teigia A.Marcinkus, bet tarybų, kurios veikia prie ministerijų ir kurios yra įsteigtos ministerijų, atstovai.
Bet įdomiausia, kad A.Marcinkus, kaip ir R.Karbauskis avansu atsisako svarstyti bet kokias alternatyvas. Esą joks esančio fondo „euroremontas“ neįmanomas, o būtinas sunaikinimas ir visko statymas iš naujo. Tikriausiai taip pasireiškia naujasis „progresyvumas“.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo dalininkai bendru sutarimu (išskyrus Kultūros ministeriją) buvo pateikę siūlymus dėl šio fondo tobulinimo. Tačiau „darbo grupė“ R.Karbauskio iniciatyva išmetė šiuos pasiūlymus be jokio svarstymo, t. y. be jokio pagrindimo atsisakė svarstyti esančio fondo pertvarkymo idėją. Pasak A.Marcinkaus, kai tik kažką pajudini, tai paaiškėja, kad remontas neįmanomas.
Žinoma, jei kažkas nusprendė (tikrai ne A.Marcinkus, nes ne jis „judina“), kad nepriklausomo fondo nebereikia, jokie jo pertvarkymai neturi prasmės. Bet net ir suvalstybintas fondas turės prasmę tik tuomet, jei bus aiškus jo tikslas ir jeigu jo paskirtis bus įstatyme aiškiai apibrėžta.
Kai kurių žiniasklaidos verslo asociacijų ir valdančiųjų partnerystės, skirstant paramos lėšas, modelis pats savaime nėra joks šio sumanymo pateisinimas. Tuo labiau, kad ir valdantieji, ir privilegijuotos žiniasklaidos grupės turi savybę laikui bėgant keistis. Tiesioginis suinteresuotų naudos gavėjų dalyvavimas fondo taryboje (tuo labiau, lobistų) taip pat nėra jokia „pažanga“.
Gintaras Songaila yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo direktorius.
