Ko gero, atvirkščiai – Lietuva turi ir gali įdėti dar daugiau pastangų, kad laimėtų, o motyvacija turėtų būti didesnė nei iki šiol.
Kalbant jau ne futbolo terminais, pastaruoju metu vis aštriau diskutuojame apie tai, kuria kryptimi žengti, kad Lietuva ir kiekvienas iš mūsų laimėtų. Išgryninus esamus variantus iki esmės, dažnai lieka du pasirinkimai. Vienas jų – leisti ir skatinti, kitas – drausti ir riboti.
Žemės (ne)pardavimo užsieniečiams klausimas ir noras trūks plyš surengti visuotinį referendumą – vienas ryškiausių pastarojo meto pavyzdžių iš „drausti ir riboti“ serijos. Koks yra viso to rezultatas? Daug triukšmo, gąsdinimų ir žmonių supriešinimo, bet išsiaiškinus paprastus dalykus klausimų kaip ir neliko – kišti rankų prie privačios žmonių nuosavybės negali niekas.
Net atsiradus galimybėms oficialiai ir legaliai įsigyti žemės Lietuvoje, mūsų šalies žemių užsieniečiai po lopinėlį neišsidalino ir neišsivežė. Upeliai, regis, taip pat neišdžiūvo.
Kalbant apie užsieniečius ir jų veiklą Lietuvoje, šiuo metu Seime svarstomas dar vienas svarbus, tiesa, kiek mažiau viešai girdimas klausimas. Kalbu apie sąlygas į Lietuvą prisikviesti aukštos kvalifikacijos specialistus iš trečiųjų šalių bei galimybes jiems dirbti ir gyventi mūsų šalyje.
Kitų valstybių patirtis rodo, kad tos šalys, kurios yra atviros kvalifikuotai darbo jėgai, tik laimėjo – jose daugiau investicijų ir inovacijų, spartesnė verslo plėtra.
Tenka konstatuoti, kad ir šiuo atveju, net kalbant apie gyvybiškai svarbų intelekto pritraukimą, vėl bandoma minti ant to paties grėblio – t.y. iš esmės nueiti ribojimų ir draudimų keliu.
Kuriamos legendos, kaip čia visiems Lietuvoje bus blogai, jei bent šiek kiek palengvinsime sąlygas protui ir žinioms iš užsienio atkeliauti. Tačiau kitų valstybių patirtis rodo, kad tos šalys, kurios yra atviros kvalifikuotai darbo jėgai, tik laimėjo – jose daugiau investicijų ir inovacijų, spartesnė verslo plėtra, daugiau gerai apmokamų darbo vietų.
Pateiksiu kelis pavyzdžius. Daugelio tyrimų ir apklausų rezultatai byloja, kad kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas Lietuvoje yra rimtas stabdys (tuo skundžiasi 69 proc. Lietuvos darbdavių). Kokios pasekmės? Tai neleidžia mūsų šalyje veikiančioms įmonėms įdarbinti daugiau specialistų, plėsti veiklą ir didinti apsukas. Galiausiai – tai užkerta kelią verslui sumokėti daugiau mokesčių į šalies biudžetą.
Šiomis dienomis Seime svarstomo įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ kai kurios nuostatos tikrai stebina. Todėl, kad visiškai ignoruojama, kokiomis sąlygomis užsieniečius pas save bando pritraukti mūsų konkurentės – kitos Europos Sąjungos (ES) šalys.
Pavyzdžiui, kvalifikuotiems užsieniečio specialistams, norintiems dirbti ir gyventi Lietuvoje, siūloma taikyti minimalią 2 ar net 3 vidutinių mėnesio darbo užmokesčio (VMDU) kartelę. Nors ES direktyvų nustatyta atlyginimo apatinė riba – 1,5 VMDU. O tiesioginės Lietuvos konkurentės – Latvija, Estija, Lenkija ir Slovakija – yra įtvirtinusios būtent tokią, mažesnę rekomenduojamą užmokesčio ribą specialistams iš trečiųjų šalių.
1,5 VMDU, atsižvelgiant į atlyginimų vidurkį Lietuvoje, yra 3510 litų per mėnesį, 2 VMDU – jau 4680 litų. Pagalvokite, kokios Lietuvos įmonių galimybės, ypač šalies regionuose ir provincijoje, mokėti tokio dydžio atlyginimą? Kaip į Lietuvą, taikant tokią aukštą kartelę, pasikviesti IT ar kitų specialistų iš Ukrainos, Baltarusijos?
Kitas dalykas – užsieniečių įdarbinimo ir leidimų išdavimo terminai, t.y. vadinamosios ES mėlynosios kortelės klausimas. Čia situacija dar keblesnė. Liberalai įsitikinę, kad 1 mėnuo yra tikrai pakankamas laikas atlikti visus reikiamus patikrinimus ir išduoti leidimus į Lietuvą norintiems atvykti užsieniečiams. Tačiau Seime vis tiek yra iniciatyvų, kad šis terminas būtų dvigubai ilgesnis.
Nepaisant to, kad, pavyzdžiui, Latvijoje paraiškos dėl ES mėlynosios kortelės nagrinėjimo terminas – vos 5 dienos, Bulgarijoje – 7, Rumunijoje – 15, o Slovakijoje – 30 dienų.
Ne mažiau svarbus klausimas – sąlygų užsienio studentams mokytis ir dirbti Lietuvoje palengvinimas. Esu įsitikinęs, kad jiems neturėtų būti sudaromos jokios dirbtinės kliūtys dirbti iki 20 valandų per savaitę. Tai leistų studentams iš trečiųjų šalių, kurių skaičius Lietuvoje auga ir jau perkopė 4 tūkstančius, gyventi patogiau ir lengviau. Lietuvos aukštosios mokyklos taptų konkurencingesnės, lyginant su konkurentais Europoje.
Lietuva neturėtų leisti savo varžovams ir konkurentams mušti įvarčių į beveik tuščius vartus. Galime ir turime stengtis atakuoti, kuo daugiau įmušti patys.
Sutinku, kad Lietuva tikrai turėtų dėti pastangas, kad grąžintų į šalį svetur uždarbiaujančius tautiečius. Bet tai tikrai nėra priežastis susikurti aukštus barjerus į Lietuvą atvykti norintiems kvalifikuotiems specialistams ar studijuojančiam gabiam jaunimui.
Grįžtant prie futbolo, Lietuva neturėtų leisti savo varžovams ir konkurentams mušti įvarčių į beveik tuščius vartus.
Galime ir turime stengtis atakuoti, kuo daugiau įmušti patys. Skatinkime ir palaikykime geras iniciatyvas – visiems bus smagiau matyti laiminčią Lietuvą.
Gintaras Steponavičius yra Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys
