Klysta tas, kuris sako, kad svarbi yra tik pagrindinė teksto mintis. Ne mažiau reikšminga ir tai, kaip ji perteikiama. Šįkart buvo įdomu panagrinėti birželio 11 dieną skaitytą LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą.
Tiesą pasakius, nesunku pastebėti, kad minėtuoju pranešimu siekiama stipriai paveikti skaitančiojo emocijas, sukelti tam tikrus prieštaringus jausmus. Stebina tai, kad Prezidentės kalboje itin gausu neigiamą emocinį krūvį turinčių žodžių, skambių, net bauginančių frazių, kurios pasėja nerimą ir įtampą.
D.Grybauskaitės pranešime aptikau įvairių jokios informacijos neteikiančių, vien jausmus kurstančių gramatinių figūrų: „Kovoti; priešintis; ginti; tarptautinio terorizmo ataka; stiprinti; išlikimas; gynybiniai gebėjimai; gąsdina; nuginkluota; neleiskime; jėga; atsilaikyti prieš išorės grėsmes; pragaištingi; greičiau; daugiau; uždelsto veikimo grėsmės; pažeidžiami; pavojingiausiais; atima; ataka; tyliųjų grėsmių; nedraugai.“
Atrodo, visi šie žodžiai turi paskatinti sunerimti, sukrusti, imti nerimastingai ieškoti aplink tykančių priešų, ginkluotis ir ruoštis kovai. Įtemptas kalbos emocinis fonas ir nuolatinė grėsmės nuojauta klaidina skaitytoją, uždega vaizduotę, tačiau nesuteikia jokios apčiuopiamos naudos.
Kalboje taip pat akivaizdus ir kreipimasis į kolektyvinę sąmonę, vartojami tautiniai, valstybiniai įvaizdžiai, pasitelkiamos istorinės detalės, žaidžiama „lietuviškumo, tautiškumo, valstybingumo“ korta. Kalbant apie žmones ar įvykius, vyrauja skirstymas „geras – blogas“, „už mus – prieš mus“.
Prezidentės kalboje vis iškyla kažkokie „sukčiai, aferistai, kyšininkai“ ar panašūs nenaudėliai, parsidavėliai, paklydėliai, dėl kurių kaltės neva žlunga visa mūsų valstybė.
Regis, ši kalba skirta ne tiek informuoti paprastą šalies gyventoją, kiek pagąsdinti nematomą ar įsivaizduojamą grėsmę, priešą, taip pat „sugaudyti“ neva paklydusias sielas mistinei kovai. Prezidentės kalboje vis iškyla kažkokie „sukčiai, aferistai, kyšininkai“ ar panašūs nenaudėliai, parsidavėliai, paklydėliai, dėl kurių kaltės neva žlunga visa mūsų valstybė.
Prezidentė teigia, kad „suklaidinta ir supriešinta tauta lengviau manipuliuoti, nes ji nepastebi tyliųjų grėsmių“. Manau, akivaizdu, kad skaitančiojo sąmonėje tokia frazė gali pridaryti nemažai žalos, priversti pasijusti silpnu, pažeidžiamu, suklaidintu. Dargi negana to kaip labai teigiama savybė įvardijamas kovingumas („per amžius mums padeda įgimtas <...> kovingumas“). Atrodo, tokiu būdu suklaidintam skaitytojui pasiūloma išeitis – kautis, nes tokia jau prigimtis, taip reikia.
Galiausiai tampa akivaizdu, kad metinis pranešimas sumaniai sudėliotas taip, kad paveiktų skaitančiojo emocijas, sukurtų tariamą idealų, tikrąjį, teigiamą lietuvio portretą, į kurį kiekvienas skaitantysis turėtų lygiuotis ir tikrinti save. Pageidaujamas lietuviškumas neišvengiamai prisodrintas tokių reikšmių kaip kovingumas, atkaklumas, perdėtas patriotiškumas, įtarumas.
Kalbant apie tautines mažumas pranešime, taip pat ryškėja principas „mes – jie“ arba „savi – svetimi“, kuriamos savitos emocinės kategorijos. Dažnai kalbama labai abstrakčiai, neapibrėžtai, stinga faktų, paliekama daug vietos interpretacijoms, emocijoms. Didžiausia bėda ir yra ta, kad tautinių mažumų problemos vis paliekamos užribyje, jos tinkamai neaptariamos, o vėliau dar pačioms mažumoms perkeliama kaltė dėl visų nesklandumų.
Turiu pastebėti, kad man nesuprantamas požiūris, neva tautinės mažumos nori sugriauti Lietuvą, sunaikinti lietuvių kalbą ar panašiai. Kalba juk nėra objektas, kurį galima imti ir susprogdinti. Kalba – tai ir ne valstybės nuosavybė, bet kiekvieno asmeninė sielos dalis. Kalbant išreiškiami jausmai, patirtis, svajonės.
Kiekvienas, kuris yra stiprus dvasiškai, jausmingas, siekia kalbėti savo gimtąja kalba, nes jokia svetima geriau neišreikš asmeninių potyrių. Ir jei manoma, kad lietuvių kalba nyksta arba yra naikinama, tai čia pirmiausiai yra žmogiškumo, emocinio gyvenimo problema. Tik savotiškai jausmiškai „atbukę“, neempatiški, šalti, atsainūs ir abejingi žmonės atsižada savo kalbos arba ją skurdina, nes jų savijautai, mintims ar patirčiai išreikšti užtenka labai menko žodyno.
Žmonės dabar atsiriboja nuo daugelio problemų, yra susikaustę, nelaimingi, užsisklendę savyje, dėl to ir apsiriboja jų kalba. O prasmingai, turiningai kuria ir vaizdingai kalba tik tas žmogus, kuris jaučia, myli, supranta, tiki, turi vilties.
Galiausiai noriu pabrėžti, kad svarbiausia ir yra kalbėti, diskutuoti, žadinti savyje toleranciją, pozityvumą ir tikėjimą, turtinti savo asmenybę. Nereikėtų tikėti mistinėmis priešo grėsmėmis ir nenugalimo blogio idėjomis. Visa tai – daugiausia tik mitai, skirti pasėti vidinei sumaiščiai. O didžiausias priešas vis dėlto yra tas, kuris moko mus neapykantos.