Deja, pasiryžęs išeiti savo noru ne tik palieki, bet ir negrįžtamai atimi iš savęs rytojų, o su juo – ir galimybę išspręsti problemą, kuri tave kamuoja, palengvėjimą ją išsprendus, pilnatvę, nepamirštamas akimirkas, kurios tavęs nekantriai laukia, daug dar nepatirtų ir teigiamų akimirkų ateityje, būsimų šypsenų, atradimų, mylimus žmones.
Artėjančios Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo diena – mums primena apie vieną opiausių problemų mūsų visuomenėje – pasitraukimą iš gyvenimo savo noru. Šis susikaupimo laikotarpis – ne tik dar viena proga prisiminti ir pagerbti jau išėjusius, bet kartu ir su atjauta atsisukti į šalia esančius žmones, pastebėti jų skausmą ir galbūt prisidėti prie dar vienos gyvybės išsaugojimo – tą padaryti gali kiekvienas iš mūsų.
Siekiant išsaugoti ketinančių pasitraukti iš gyvenimo savo noru žmonių gyvybes, labai svarbu išsiaiškinti, kas būdinga tokių ketinimų turintiems žmonėms, ką jie jaučia – žinant tai, galima nuspėti ir prognozuoti, kokį vaidmenį kiekvienas vaidiname kito žmogaus gyvenime iki pasitraukimo, todėl galime užbėgti tam už akių.
Didžiąją dalį ketinančių pasitraukti iš gyvenimo žmonių kankina nepakeliamas psichologinis ir dvasinis skausmas, jie siekia kuo greičiau pabėgti nuo būsenos, kurią sunku ištverti.
Didžiąją dalį ketinančių pasitraukti iš gyvenimo žmonių kankina nepakeliamas psichologinis ir dvasinis skausmas, jie siekia kuo greičiau pabėgti nuo būsenos, kurią sunku ištverti.
Pasak psichoterapeutų, apsispręsdamas atimti sau gyvybę, žmogus veikiau siekia atimti sau sąmonę, nemąstyti, nejusti – tiesiog pasimiršti. Be to, pasitraukimas iš gyvenimo mąstančiam apie savižudybę asmeniui gali atrodyti kaip vienas iš realių savo problemų sprendimo būdų.
Visais šiais atvejais didžiausia atsakomybė tenka ugdytojams – tėvams, globėjams, pedagogams, kurie nuo mažens turi vaikui diegti suvokimą ir įprotį problemas spręsti konstruktyviai bei racionaliai.
Žmogus, nuo vaikystės įpratęs suvokti, kad, susidūrus su rūpesčiais, reikia ne jų vengti, bet spręsti racionaliai, galimai bus pajėgesnis priimti tinkamus sprendimus susidūręs su krizine situacija, o savižudybė neatrodys kaip vienas iš galimų problemos sprendimo būdų.
Vaikystėje svarbu vaikui padėti atrasti veiklą, kuria laisvalaikiu jis mėgautųsi ir dėka kurios gebėtų atsipalaiduoti. Taip pat vienas svarbiausių momentų yra nuo mažens skirti daug dėmesio tiek vaiko psichologiniam, tiek dvasiniam ugdymui, kad gebėtų atpažinti ir suprasti savo neigiamų emocijų priežastis.
Žmogus privalo turėti tvirtą pagrindą iškilus sunkumams – atspirties taško galima ieškoti tikėjime, religijoje. Svarbu pabrėžti ir tai, kad psichologai dažniausiai gelbsti tada, kai žmogus jau nėra pajėgus su savo problemomis susidoroti pats, o turėdamas tvirtą, pastovų pamatą, žmogus pats savarankiškai geba efektyviau susidoroti su iškilusiais sunkumais.
Žmogus privalo turėti tvirtą pagrindą iškilus sunkumams – atspirties taško galima ieškoti tikėjime, religijoje.
Pasak psichosocialinės raidos teoretiko E.Eriksono, kiekvienas žmogus įvairiais savo amžiaus tarpsnių laikotarpiais susiduria su raidos krizėmis ir save realizuoja tik tada, kai jas išsprendžia.
2014 m. Higienos instituto Mirties priežasčių registro duomenimis, 45-59 metų amžiaus grupė Lietuvoje yra antra pagal daugiausiai nusižudžiusiųjų skaičių (šią amžiaus grupę 2014 m. lenkia tik amžiaus grupė nuo 75 metų), o 2013 m. 45-59 m. amžiaus grupė buvo pastebimai pirmaujanti pagal nusižudžiusiųjų skaičių.
Paprastai tokio amžiaus suaugusieji pasižymi tuo, kad mokosi susitaikyti patys su savimi, priimti savo praeitį, prisitaikyti prie amžiaus fiziologinių pokyčių, prie senstančių tėvų. Jeigu to padaryti nepavyksta, žmonės patiria nusivylimą ir kenčia nuo depresijos. Bet kokios amžiaus krizės laikotarpiu žmogus pasidaro labiau pažeidžiamas, todėl labai svarbu patiems stengtis geriau atpažinti, įsisąmoninti savo poreikius, baimes, mintis.
Ketinančius pasitraukti iš gyvenimo neretai vienija ir vienatvė, kuri jau tampa sparčiai besivystančia visos visuomenės problema: gyvą bendravimą išstumia internetinis, žmonės įpranta būti vieni su savo rūpesčiais.
Psichoterapeutė dr. K.O.Polukordienė nurodo, kad savižudybė labai dažnai yra impulsyvus veiksmas. Vadinasi, svarbų vaidmenį savižudybių prevencijoje vaidina ir psichologinės pagalbos prieinamumas, kadangi žmogus staiga gali ieškoti pagalbos telefonu arba psichologų konsultacijų. Prireikus psichologinė pagalba turi būti kaip įmanoma greičiau prieinama, kad žmogus, nusprendęs pasikalbėti, iš karto būtų išgirstas.
Neretai nusižudyti ketinantis žmogus netiesiogiai arba tiesiogiai užsimena aplinkiniams apie ketinimą nusižudyti. Pasak psichoterapeutės dr. K.O.Polukordienės, apie 90 proc. atvejų nusižudžiusiųjų per savaitę prieš savižudybę žodžiu arba elgesiu užsimena apie ketinimą.
Taigi, artimieji, pajutę tam tikrus savo šeimos nario elgesio pokyčius, turėtų būti budrūs, laiku gebėtų nukreipti artimąjį pas specialistus. Kita vertus, nors savižudybėms ir būdingas impulsyvumas, nusižudyti ketinantis žmogus apie ketinimą gali mąstyti ilgą laiką, taigi neigiamą vaidmenį šiame etape gali vaidinti žiniasklaida, kurioje viešinami savižudybių faktai.
Žiniasklaida turėtų būti kaip įmanoma labiau etiška: nedarytų sensacijų apie įžymių žmonių savižudybes, neromantizuotų, vengtų išsamiai aprašyti savižudybių detales.
Pasitraukimas iš gyvenimo savo noru Lietuvoje – įsisenėjusi problema, kuriai išspręsti prireiks ne vienerių metų, tačiau tik tada, kai suvoksime, kad savižudybių prevencijoje kiekvienas iš mūsų – psichologas, mokytojas, artimasis, gatvėje sutiktas nepažįstamasis – vaidina svarbų vaidmenį, galėsime tikėtis teigiamo pokyčio ir noras gyventi ilgainiui taps nebe iššūkiu, bet vertybe.
