Seimo narys Andrius Kubilius teisus, atskleistas tulpes@lrpk.lt susirašinėjimo su Eligijumi Masiuliu turinys teisinių problemų greičiausiai nekelia, kaip nekelia problemos ir keletas aštresnių žodžių, ir tuo labiau apie apkaltos grėsmę kalbėti neverta. Tačiau problema ne elektroninių žinučių turinys, o valstybės politikų ir pareigūnų susirašinėjimas ir jo reglamentavimas.
Kai kas teigia, kad dviejų valstybės politikų susirašinėjimas yra privatus. Jis galėtų būti laikomas tokiu, jei tai būtų susirašinėjimas ne apie Lietuvos Konstitucijos valstybės politikams patikėtas funkcijas. Valstybės politikai ir pareigūnai yra vieši asmenys ir todėl jų susirašinėjimas a priori nėra privatus. Suprantama, kad ir valstybės politikai gali turėti privatų gyvenimą, kuris yra (tiksliau reikėtų sakyti turėtų būti) saugomas. Taip būtų, jei valstybės politikai ir pareigūnai susirašinėdami aptartų savo šeimos reikalus, sveikatą ar kitus asmeninio pobūdžio klausimus.
Jei tai susirašinėjimas, susijęs su atliekamomis funkcijomis, tai ar jis gali išnykti? Ar jis neturi būti saugomas? Seimo kanceliarijos darbuotojas paaiškina, kad pašto dėžutė, nutrūkus Seimo nario įgaliojimams, panaikinama per 30 dienų ir „atrasti nėra ko, nes pašto dėžutė yra panaikinta“.
Dar 1995 metais buvo priimtas Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymas, kuris ne tik nustatė visoms valstybės institucijoms pareigą saugoti bet kokios formos dokumentus, taip pat ir elektroninį susirašinėjimą, bet ir numatė procedūras kaip ir kada gali būti naikinami vertę praradę dokumentai. Susirašinėjimo saugojimo minimalus terminas yra 5 metai, o kai kurie dokumentai turi būti saugomi dar ilgesnį laikotarpį. Šiandieną nei šis, nei kiti įstatymai negarantuoja valstybės politikų ir pareigūnų susirašinėjimo prieinamumo visuomenės ar specialia tam sukurtų institucijų priežiūrai. Ar tikrai galima kalbėti apie kokį nors politikų veiklos skaidrumą, kai susirašinėjimas tiesiog pradingsta serveryje kartu su elektroninio pašto dėžute?
Hillary Clinton susirašinėjimas, vykdytas iš asmeninės pašto dėžutės, sukėlė tiek daug problemų JAV prezidento rinkimų kampanijos metu, nes leido Donaldui Trumpui apkaltinti varžovę neskaidrumu, nesaugiu elgimusi su galimai konfidencialia informacija ir t. t. Naujai komandai pradėjus dirbti Baltuosiuose rūmuose ir pasikartojus asmeninių pašto dėžučių naudojimo problemoms, Baltųjų rūmų teisininkai rekomendavo tokią praktiką nutraukti arba, jei taip atsitinka, tai laiško kopijas siųsti ir į tarnybines elektroninio pašto dėžutes. Tokių taisyklių tikslas – garantuoti valstybės politikų ir pareigūnų susirašinėjimo išsaugojimą ir taip užtikrinti prieinamumą kontrolei.
Ir galų gale pats rimčiausias klausimas. Įsivaizduokime, kad tulpes@lrpk susirašinėjimas yra svarbus įrodymas baudžiamojoje byloje. Tačiau susirašinėjimas niekur neišlikęs ir gynyba praranda teisę šiuo įrodymu remtis. Tokia situacija visos bylos nagrinėjimą teisme galėtų paversti neįmanomu. Sudėtinis vienos iš pagrindinių žmogaus teisių teisės į teisingą teismą elementas yra lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principas – tiek kaltinimas, tiek gynyba turi lygias teises teikti įrodymus. Tik ar gali pateikti įrodymus, kurių jau nebėra? Panašu, kad jau tampa tradicija, jog visose rezonansinėse bylose vieši asmenys ir pareigūnai elgiasi taip, kad kiltų kiek galima daugiau abejonių teisingu teismu.
Gintautas Bartkus yra advokatas, buvęs teisingumo ministras, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas.