Jau eilę metų dedamos sistemingos pastangos, kad į universitetus įstotų kiek įmanoma labiau pasirengę abiturientai. 2015 m. norintiems gauti valstybės finansavimą studijoms įvestas lietuvių ir užsienio kalbos, 2016 m. – matematikos egzaminų slenkstis. Tais pačiais metais nustatyta ir minimali kartelė stojantiesiems į universitetus – 2 balai. Šiemet ketinama kartelę didinti iki 3 balų. Tai reiškia, pavyzdžiui, 30 balų įvertinimą iš trijų privalomų egzaminų (priminsiu, kad minimali riba norint išlaikyti egzaminą yra 16 balų) bei 10 balų vidurkį iš vieno dalyko.
Iš štai, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, vos peržengus minimalių žinių slenkstį, galima gauti kvietimą studijuoti universitete, valstybės finansuojamoje vietoje. Tiesa, šis slenkstis yra taikomas tik ketinantiems studijuoti valstybės finansuojamose vietose, į valstybės nefinansuojamas vietas universitetai gali priimti bet kurį norinti, jei tik jis turi brandos atestatą.
Iš štai, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, vos peržengus minimalių žinių slenkstį, galima gauti kvietimą studijuoti universitete, valstybės finansuojamoje vietoje.
Vieni universitetai skelbia, kad minimalią kartelę didins iki 4 balų tiek valstybės finansuojamoms, tiek nefinansuojamoms vietoms gauti, tuo tarpu, kiti teigia, kad padidinus minimalų balą iki 4 sumažės studijų prieinamumas socialiai pažeidžiamiems asmenims, kuriems aukštasis išsilavinimas yra viena iš galimybių išsiveržti iš skurdo ir atskirties.
Vis dėlto Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro skaičiavimai rodo, kad minimalaus konkursinio balo didinimas iki 4 balų praktiškai nepaveikia (išskyrus kelias specifines sritis) valstybės finansuojamų vietų, kurias, dėl lėšų trūkumo, dažniausiai renkasi socialiai pažeidžiamos asmenų grupės, tačiau turi didelę įtaką valstybės nefinansuojamų studijų vietų mažėjimui.
Modeliuojant 2016 m. LAMA BPO stojimo duomenimis, matomi drastiški pokyčiai stojančiųjų į valstybės nefinansuojamas vietas skaičiuje. Yra vos kelios aukštosios mokyklos, kurių minimalaus balo pakėlimas iki 4 balų stojantiems į valstybės nefinansuojamas vietas, nepaveiktų (sumažėjimas iki 10 proc.), tuo tarpu Šiaulių, Klaipėdos, Mykolo Romerio universitetai prarastų apie 70 proc. už savo studijas mokančių studentų, didžiausią nuostolį, prarasdamas 86 proc. už savo studijas mokančių studentų, patirtų Aleksandro Stulginskio universitetas.
Konkursinis balas 4 toli gražu nėra siejamas su akademiniu elitu. 4 balų kartelė reiškia, jog absolventas išlaikė 3 privalomus lietuvių ir užsienio kalbų bei matematikos egzaminus bei vieną papildomą egzaminą 40 balų rezultatu. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimai rodo, kad aukštasis mokslas nėra priemonė išlyginti išsilavinimo netolygumams atsiradusiems vidurinėse mokyklose, gimnazijose ar dar anksčiau – kuo prasčiau pasirengę studentai įstoja į aukštąsias mokyklas, tuo prasčiau pasirengę ir baigia. Taip pat dėl nepasirengusių studentų mažėja bendra studijų kokybė ir jų bendramokslių įgyjamos žinios bei kompetencijos.
Žinoma, socialinės atskirties problemas reikia spręsti, tačiau sumažinę ar atsisakę minimalios pasirengimo studijuoti kartelės ne tik nespręsime atskirties problemų, tačiau jas maskuosime ir sukelsime papildomas problemas aukštojo mokslo sektoriuje, kurios pasireikš dar labiau mažėjančia studijų ir mokslo kokybe, menkstančiu tarptautiniu konkurencingumu, absolventų nepasirengimu įsitvirtinti darbo rinkoje ir kt. EBPO ataskaitoje nurodoma, kad Lietuvos moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimai yra prasčiausi iš visų Baltijos šalių, visų trijų sričių gebėjimai yra mažesni už EBPO šalių vidurkį.
Siekiant mažinti socialinę atskirtį, reikėtų ginčytis ne dėl to ar minimali kartelė turi būti vienu balu žemesnė ar aukštesnė, o daugiau dėmesio skirti dviem dalykams: moksleivių galimybėms pasirengti aukštajam mokslui ir studentų galimybėms likti studijuoti.
Taip pat pastebimi dideli skirtumai tarp miestų ir kaimų mokyklų mokinių gebėjimų. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro tyrimai rodo, jog 40 proc. studentų teigia patiriantys finansinių sunkumų, studijų metu dirba 58 proc. universitetinių bakalauro studijų ir 75 proc. magistro studijų studentų, 75 proc. studentų teigia, kad dirba tam, kad pragyventų.
Tyrimas „Eurostudent“ rodo, kad 35 proc. apklaustųjų studentų nutraukia studijas dėl ekonominių priežasčių.
Taigi, siekiant mažinti socialinę atskirtį, reikėtų ginčytis ne dėl to ar minimali kartelė turi būti vienu balu žemesnė ar aukštesnė, o daugiau dėmesio skirti dviem dalykams: moksleivių galimybėms pasirengti aukštajam mokslui ir studentų galimybėms likti studijuoti.
Minimali kartelė norintiems studijuoti yra viena iš priemonių siekiant geresnės studijų kokybės. Be jokios abejonės, į studijų kokybės gerinimą turi būti žvelgiama kompleksiškai: didinant minimalų stojamąjį balą lygiagrečiai turi būti stiprinama mokslo bazė, keliamos dėstytojų kompetencijos bei kuriama kokybiška studijų aplinka ir poreikius tenkinanti infrastruktūra. Logika statyti minimalų balą versus socialinį jautrumą ir teigti, jog pasirinkę vieną netenkame kito, yra, paprasčiausiai, klaidinanti. Tenka pripažinti, kad kai kurios aukštosios mokyklos kur kas daugiau jėgų skiria deryboms dėl mažesnio konkursinio balo ir mažai prisideda prie iniciatyvų, kurios padeda mokiniams iš socialiai jautrių grupių pasiruošti studijoms. Tokia veikla būtų kur kas prasmingesnė, naudingesnė pačioms aukštosioms, nes tikėtina, kad moksleivis rinksis jam dėmesį rodžiusią aukštąją mokyklą ir logiškesnė, nei šiuo metu intensyviai kuriamos rinkodaros kompanijos.
Gintautas Jakštas yra Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro ekspertas
