Kaunas dabar gyvena tikrai įdomiais laikais. Buvusio apsnūdimo neliko nė ženklo. Verčiama aukštyn kojomis, taigi iš pagrindų atnaujinama ne tik Laisvės alėja, užtvaros ir eismo ribojimai – Savanorių prospekte, pagrindinėje miesto transporto arterijoje. Tas pats Dainavoje, daugelyje Žaliakalnio vietų, Aukštuosiuose Šančiuose, o Centras apskritai – nei praeisi, nei pravažiuosi.
Perkasta net senutė Vilijampolė – atnaujinama kanalizacija, ardomi seni šaligatviai. Buvęs prastos šlovės, Kauno harlemu vadinamas mikrorajonas, atrodo, keisis iš esmės.
Aukštieji Šančiai, anksčiau taip pat nesublizgėję šlove, po rekonstrukcijos, kai bešaligatvėse gatvėse nutiestas šaligatvis, gali tapti vienu prestižinių Kauno mikrorajonų, geidžiamu kąsneliu investuotojams, nekilnojamojo turto vystytojams.
Tai puiku, ir kauniečiai net ir nepaisant suintensyvėjusio eismo, prasidėjus naujiems mokslo metams, iš esmės pasiryžę pakęsti neišvengiamus nepatogumus.
Iš esmės, bet ne absoliučiai. Ir ne visi nepatogumai visiškai neišvengiami.
Greta kauniečių pagyrų miesto valdžiai jau pasigirdo ir skeptiškų balsų. Turiu omenyje ne politinius oponentus, o eilinius kauniečius.
Kaip anekdotas nuskambėjo žiniasklaidoje Dainavos gyventojo paviešintas faktas, kaip rekonstruojama Partizanų gatvė. Čia kelininkai iš pradžių išasfaltavo pėsčiųjų taką, tada išpjovė asfaltą, sudėjo trinkeles, o paskui vėl išėmė trinkeles.
Iki šių metų gegužės buvo žadėta nutiesti dviračių taką palei Nemuną, nuo Vytauto bažnyčios iki „Akropolio“. Tačiau toje trasoje tik pradėta rausti kasti, vėliau padaryta pertrauka. Ir iki šiol riogso išgriautas takas.
Atrodo, kad Kauno tvarkytojai atsiriekė per didelį kąsnį, kurio neįstengia apžioti. Rangovai, įmonės, laimėjusios konkursus tvarkyti Kauno gatves stokoja darbo jėgos. Kitaip nei buvo tikėtasi, emigracijos išretintų lietuvių darbininkų gretų ukrainiečiais pakeisti nepavyko. Jų į Lietuvą atvažiavo per mažai. Tiksliau, pasiliko ne patys geriausi specialistai ir darbininkai, kaip parodė neseniai Kaune įvykusi tragedija, kai susikivirčiję ukrainiečiai statybininkai santykius aiškinosi peiliais, konfliktas nusinešė dviejų žmonių gyvybes.
Taip yra todėl, kad net ukrainiečių, atvykusių iš skurdžios, karo draskomos šalies, mūsų atlyginimų ir pragyvenimo sąlygų santykis netenkina.
Antai kaimyninėje Lenkijoje dirba per milijoną ukrainiečių – atlyginimai ten nedaug didesni, nei Lietuvoje, bet kai maisto kainos nedidelės, gyvenimas pakenčiamas ir ukrainiečiai toliau į Vakarus jau taip nesiveržia, kaip iš Lietuvos.
Žinoma, emigracijos ir atlyginimų problemos yra stambaus kalibro reiškiniai, todėl Kauno valdžia jei ir gali jas įtakoti tai tik iš dalies.
Tačiau gali atsižvelgti į emigracijos, ekonomikos raidos tendencijas ir pagal jas planuoti rekonstrukcijos darbus, jų strategiją Kaune.
Suprantama, ne už kalnų savivaldos rinkimai, reikia kuo geriau pasirodyti prieš rinkėjus. Bet nejaugi miestą valdantys politikai taip nepasitiki savimi jog mano, kad kauniečiai nepamatys gerų darbų, jei jis visko nepadarysi staiga ir neatnaujinsi Kauno per visą perimetrą akimirksniu?
Iš tiesų kauniečiams labiau patiktų, jei miestas būtų tvarkomas nuosekliau, užbaigiant vieną darbą iki galo, tada imantis kito, sutvarkius iki galo vieną mikrorajoną, imtis kito. Nes vadovaujantis Barbės Devyndarbės vadybos principais, galima vėl likti prie suskilusios geldos.
Gintautas Labanauskas yra VšĮ „Ekoagros“ direktorius, buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
