Tačiau socialinio draudimo sistema Lietuvoje ne tik netobula, bet ir ydinga, dažnai suriša rankas gydytojams pagelbėti žmonėms, kompromituoja visą sveikatos apsaugos sistemą.
Per daugiau kaip penkiolika metų visuomeninio darbo patirties kartu su bendraminčiais dalyvaujant labdaros ir paramos fondo veikloje esu pastebėjęs daugybę biurokratijos, abejingumo žmogaus kančiai atvejų. Teko matyti net ir akivaizdžių kvailysčių. Ypač daug absurdiškos biurokratijos nustatant neįgalumą (darbingumą). Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priklausančioje Neįgalumo nustatymo tarnyboje gal ir protingi žmonės dirba, bet atrodo, kad veiklos taisykles jiems parašė ne visiškai adekvačiai supančią juos aplinką priimantys valdininkai.
Tačiau jei žmogus neteko kojos ar rankos, jos neataugs. Ir net moderniausias protezas tikros galūnės neatstos. Tai kodėl jis turi kiekvienais metais vaikščioti į komisiją ir įrodinėti, kad koja neataugo?
Pavyzdžiui, nustatant nedarbingumo lygį (anksčiau tai vadinosi invalidumo grupėmis), nuo kurio priklauso pašalpos dydis, kiekvienais metais visiems neįgaliesiems sveikatos būklę tikrina speciali komisija. Iš vienos pusės lyg ir logiška, gal žmogus per metus pasveiko tiek, kad tapo pilnai darbingas ir pašalpa tokiam nebepriklauso. Taupomi valstybės pinigai, skaidrumas ir taupumas, tarsi viskas gerai. Tačiau tokia tvarka turi ir kitą, absurdišką aspektą.
Suprantama, kad susižalojęs žmogus gali pasveikti. Po infarkto ir insulto taip pat sveikatos būklė gali ryškiau pagerėti.
Tačiau jei žmogus neteko kojos ar rankos, jos neataugs. Ir net moderniausias protezas tikros galūnės neatstos. Tai kodėl jis turi kiekvienais metais vaikščioti į komisiją ir įrodinėti, kad koja neataugo?
Kita vertus, kuo toliau, tuo labiau užkertami keliai prisikelti pilnavertiškam gyvenimui, grįžti į darbo rinką ir patyrusiems infarktą ar insultą.
Štai gyvas pavyzdys, į mus pagalbos kreipėsi 55 metų kaunietis Rimvydas. Vyriškis dirbo gerai apmokamą darbą, taigi ir mokesčius nemažus „Sodrai“ atseikėdavo. Bet gerai apmokamas darbas kėlė nuolatinę įtampą ir šį rudenį Rimvydą ištiko hemoraginis insultas.
Iš pradžių vyriškis beveik visai nevaldė dešinės kūno pusės. Tik Kauno klinikų ir Kulautuvos reabilitacijos centro talentingų medikų ir reabilitologų pastangomis jam pavyko atsistoti ant kojų, nors ir nepilnai. Kauniečiui liko aptirpusi dešinė kūno pusė, silpna dešinė koja ir ranka. Tačiau medikai, po trijų mėnesių gydymo išleisdami Rimvydą namo, įkvėpė optimizmo sakydami, kad jėgos atsistatys po papildomų stacionarinės reabilitacijos seansų, kuriuos ligonis turėtų gauti nuo 2018 metų, nes pernykštis „Sodros“ biudžetas jau buvo pasibaigęs.
Rimvydą gydę neurologai net neabejojo, kad Rimvydui bus suteiktas mažesnis nei 45 proc. darbingumo lygis, arba, kaip anksčiau būdavo nustatoma, II invalidumo grupė.
Tačiau Neįgalumo nustatymo tarnyba manė kitaip. Komisijai pasirodė, kad šlubčiojantis, greitai pavargstantis, nusilpusios atminties, dešinę ranką sunkiai koordinuojantis vyriškis (jo darbe reikia daug rašyti kompiuteriu) yra apysveikis ir jam skyrė II grupę, nustatė 45 proc. darbingumą.
O tai reiškė, kad jam jau nebesuteikiama stacionarinė dviejų savaičių o, tik trijų dienų palaikomoji reabilitacija. Ir net tokią gauti reikėjo ilgas eiles laukti prie šeimos gydytojo ir reabilitologų, „Sodros“ komisijos kabinetų.
Tiek aiškiai neužteko atgauti darbingumą, o dėl ligos sumažėjusios pajamos neleido pirkti mokamų reabilitacijos paslaugų.
Štai tokį akibrokštą patyrė kaunietis Rimvydas – paaiškėjo, kad jis galėtų pasveikti, jei jam būtų pripažintas mažesnis nei 45 proc. darbingumas.
Ir geriau ne todėl, kad didesnė pašalpa, o todėl, kad II invalidumo grupė suteikia teisę į ilgalaikę stacionarinę reabilitaciją.
Kitaip tariant, jei būtų pripažinta II invalidumo grupė, pacientas turėtų galimybę gauti medikų pagalbą ir pasveikęs grįžti į pilnavertį gyvenimą. Toks nedarbingumo lygis anksčiau dažniausiai ir buvo skiriamos patyrusiems hemoraginį insultą. Bet maždaug nuo 2014 metų neįgalumo nustatymo politika pasikeitė ir mano nuomone ne į gerąją pusę. Jos esmę manau galima nusakyti pakankamai ciniška formule: jei po insulto nenumirei, tai turėk gėdos ir nevargink valstybės.
Paradoksali, mano nuomone, „Sodros“ sistema, skatinanti ne neįgaliojo pastangas pilnavertiškai grįžti į darbo rinką, toliau mokėti mokesčius, o pasmerkianti vegetuoti iš menkos invalidumo pašalpos. Užuot suteikusi galimybę ligoniui pasveikti ir išsibraukti iš neįgaliųjų sąrašo jį (ligonį), tartum voverę, verčia bėgti nesibaigiančiu ratu.
Mūsų sveikatos ir socialinio draudimo sistemai geriausia, kad ligoniai būtų išbraukti ne iš sergančiųjų, o iš gyvųjų sąrašo, toks įspūdis susidarė miestiečiui, kuris kreipėsi į fondą prašydamas paramos.
Ir geriau ne todėl, kad didesnė pašalpa, o todėl, kad II invalidumo grupė suteikia teisę į ilgalaikę stacionarinę reabilitaciją.
Tuo jis įsitikino, kai praėjusį mėnesį teko apsilankyti gydytojų konsultacinėje komisijoje, sprendžiančioje ginčytinus nedarbingumo apmokėjimo klausimus (pavyzdžiui, ar apmokėti nedarbingumą piliečiams, jau išeikvojusiems savo „ligos pinigus“, tačiau vėl sušlubavus sveikatai).
Rimvydui kaip tik ir paaštrėjo po insulto pasireiškiantys simptomai – pakilo kraujospūdis, apėmė nerimas, kankino nemiga. Kadangi dėl neurologinės ligos kauniečiui pripažinta negalia, šeimos gydytoja negalėjo pati skirti apmokamą nedarbingumą (biuletenį), nors kaunietis dar nebuvo išnaudojęs įstatymu numatyto termino. Reikėjo kreiptis į gydytojų konsultacinę komisiją.
Ir čia, pašiurpino atsainus, jo manymu, garbingo gydytojo vardo nevertų medicinos biurokratų požiūris į žmogų.
Jam buvo paaiškinta, kad padidėjęs kraujospūdis ir įtampa yra ligos, už kurią jau skirtas neįgalumas, požymiai. Todėl, jei darbas sukelia stresą, patarė mesti darbą ir pragyventi iš 159 eurų neįgalumo pašalpos.
O mūsų minimas kaunietis dar norėjo paklausti paprasto dalyko: jei jis susirgtų liga, nesusijusia su jo neįgalumu: tarkime, gripu, patirtų traumą – ar turėtų teisę į apmokamą biuletenį?
Komisijos nariai marmuriniais veidais atkirto, kad nuo gripo reikia skiepytis, o vaikščioti – atsargiai. O apie nedarbingumo išmokas tegul pasiteirauja savo šeimos gydytojo.
Suprantama, kad ne medikai, duodantys tokius patarimus nustatė absurdiškai žemą, netekusio darbingumo žmogaus pragyvenimo lygio kartelę, tačiau stebina ir nustačiusiųjų valdininkų ir „patarėjų“ abuojumas žmogaus problemoms. Negi reikia pačiam „ant savo kailio“ pajusti bėdą, kad suprastum ir atjaustum kitą ir ieškotum sprendimų kaip pakeisti esamą, be jokios abejonės neadekvačią situaciją.
Iš tiesų, gerbiu gydytojus ir suprantu jų sunkų darbą, milžinišką atsakomybę už žmogų. Bet kartais atrodo, jog Hipokrato priesaikai ištikimi medikai jau baigia išvažinėti iš Lietuvos, todėl vis aiškiau gydytojų tarpe matosi ta mažuma, žmogaus kančiai abejingų biurokratų su baltais chalatais.
Ir dėl to manau daugeliu atvejų esame patys kalti, kad nesugebėjome tinkamai įvertinti gerų, nuoširdžiai dirbančių medikų naiviai manydami, jog atlyginimus reikia kelti tik teisėsaugos atstovams, siekiant juos apsaugoti nuo galimų pagundų ir klaidų, o medikams aukščiausias įvertinimas yra brendžio butelis ir šokoladinių saldainių dėžutė.
Prof. dr. Gintautas Labanauskas yra VšĮ „Ekoagros“ direktorius, buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
