Viena pusė teigia, kad tai tikrai įvyks ir tai – tiktai laiko klausimas, kiti mano, kad kalbomis apie būsimus sutirštintus ar tiesiog menamus pavojus mes patys stabdome vidaus vartojimą ir išeliminuojame vieną iš dviejų pagrindinių ekonomikos variklių, palikdami tik eksportą, kuris vienas mūsų ekonomikos „neištrauks“.
Pastarieji įsitikinę, kad dabar mes esame gerokai labiau pasirengę nei prieš buvusią krizę, sustiprėję ekonomiškai ir įmonės, ir namų ūkiai, todėl mano, kad didesnės problemos kils populistų įtakai vis labiau nusileidžiančioms Italijai, Ispanijai, Prancūzijai, jau dabar ekonominius sunkumus patiriančioms Kroatijai ir Bulgarijai. Aišku, niekam nuostabos nekeltų, jei įsivyravus naftos kainų kritimo tendencijai, recesiją patirtų ir mūsų kaimynė Rusija.
Aš nepritariu kai kurių ekonomistų nuomonei, kurie mano, kad net jei ir pasaulio ekonomika sparčiau lėtės ar net bus krizė, Lietuva yra viena tų šalių, kuri nukentės mažiausiai.
Kapitalo srautai šiandieną yra daug labiau susisaistę tarpusavy nei kada anksčiau.
Šiuolaikinės technologijos jiems ir prekybai suteikia iki šiol neregėtas galimybes laisvai judėti po visą pasaulį.
Manau, kad mūsų šalies ekonomika pernelyg dar silpna ir aišku pernelyg atvira, kad galėtumėme tikėtis tokio optimistinio scenarijaus.
Todėl, mano nuomone, mes visada turėtume galvoti apie fiskalinę drausmę ir nuolatinį finansinių rezervų kaupimą. Ir daryti tai, manau, turime visada, ir visur, kur tai tik įmanoma.
Pavyzdžiui, jeigu galime neatiduoti Lenkijai beveik keturių šimtų milijonų eurų už prekes, tai neatiduokime, sudarykime palankias sąlygas apsipirkimui Lietuvoje.
Jei galime mažiau turėti valstybinių švenčių, o daugiau dirbti, taip ir darykime. Tai dar septyni šimtai milijonų eurų kasmet.
Kiekvienas specialistas savo srityje mato kur galima sutaupyti optimizuojant procesus ir kaip galima sukurti didesnę pridėtinę vertę, gaminant produkciją arba parduodant paslaugą.
Tereikia suprasti, kad tai mūsų visų tikslas – sukurti tvirtos ekonomikos valstybę. Jo be mūsų niekas neįvykdys, nes valstybės pagrindas ir esame mes, visi jos piliečiai.
Todėl šiandieną aišku, kad niekas už mus pačius rezervų nesuras, niekas neskirs prieškrizinių vaistų, jeigu nesusirasime jų patys.
Tuo labiau, kad ir pasaulyje sunkiai sekasi surasti naujus receptus. Ir realiai siūlomas naudoti tas pats senas prieškrizinis vaistas – kiekybinio skatinimo programa, kurios veikimą turėtų užtikrinti TVF (tarptautinis valiutos fondas) ir JAV federalinis atsargų bankas.
Tai patvirtino ir ECB (Europos centrinis bankas) prezidentas Mario‘us Draghi‘is pranešdamas, kad dabar užbaigiama „kiekybinio skatinimo programa“, tačiau kartu pabrėždamas, kad tai yra pastovus instrumentas, taikytinas jeigu įvyktų finansinis nuosmukis.
Prof. dr. Gintautas Labanauskas yra VšĮ „Ekoagros“ direktorius, buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
