Mūsų valstybės požiūris į dvi, panašią vidaus ir išorės politiką vykdančias šalis, kardinaliai skiriasi. Vieną iš jų mes net oficialiai kartais įvardijame šalimi, turinčia teroristinės valstybės požymių, o su kita skubame draugauti.
Tačiau, mano nuomone, pagrindinis ir galbūt net vienintelis skirtumas – tai atstumas nuo mūsų iki šių šalių.
Su Rusijos federacija mes turime bendrą sieną, o iki Kinijos mums keli tūkstančiai kilometrų, tačiau čia nereikėtų apsigauti, šiuolaikinės karinės technologijos šį atstumų skirtumą suniveliuoja iki minimumo, o ir ekonominės stiprių valstybių galimybės leidžia įsigyti naujas „kolonijas“ toli už savo teritorinių ribų.
Pradėsiu nuo mūsų artimesnės kaimynės Rusijos, kurios agresyvi užsienio politika niekam nekelia abejonių. Kažkada ir mes tapome jos aukomis. Mums sovietų okupacija atnešė žudynes ir trėmimus, kurie vienokia ar kitokia forma palietė beveik kiekvieną šeimą.
Dabartiniai ryškiausi jos agresijos pavyzdžiai – Sakartvele ir Kryme, kur nuo karinio konflikto pradžios žuvo jau daugiau nei 10 000 žmonių.
Kiek vietos demokratiniams procesams vidiniame „kaimynės“ gyvenime, irgi nesunku pastebėti. Todėl natūralus ir suprantamas mūsų politikos formuotojų noras neatsižvelgti į kai kurių verslininkų prašymus „perkrauti“, „atšildyti“ politiką, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos verslui, kad būtų galima didinti savo eksportą, o glaudesni ekonominiai ryšiai padėtų sukurti gerai apmokamų darbo vietų, teigiamai veiktų verslo plėtrą. Taigi čia dėl skalsesnio duonos kąsnio savo idealų neišsižadame.
O kaip gi situacija su Kinija? Sudarysime sąlygas Lietuvos verslui pasinaudoti atsiveriančia milijardine rinka, ji iš tiesų kolosali ir perspektyvi.
Kinija kone tobulas partneris, sutampa jos ir Lietuvos interesai dėl tarptautinės prekybos, globalių įsipareigojimų, klimato kaitos, kovoje su terorizmu ir net galima marsiečių invazija į žemę. Visais šiais klausimais, manau, galėtumėme sutarti ir su Rusija. Tačiau čia jau koją kiša agresyvi užsienio politika (Krymas, Čečėnija, Sakartvelas) ir tikrai nedemokratiška politika šalies viduje.
Tačiau žvilgtelėkime į žmogaus teises ginančios organizacijos „Human Rights Watch“ praeitų metų ataskaitą, kurioje rašoma, kad 2013 metais prezidentu tapus Xi Jinpingui, „prasidėjo plataus masto ir besitęsiantys žmogaus teisių pažeidimai“, esą nėra jokių ženklų, kad pažeidimų intensyvumas sumažės.
1949 metais prasidėjusi Kinijos intervencija į Tibetą sėkmingai tebesitęsia ir dabar. Virš milijono uigūrų (musulmonų mažuma Kinijoje) laikomi kalinimo stovyklose Sindziango provincijoje. Bandymai užgniaužti Honkongo autonomijos siekį ir veiksmai Pietų Kinijos jūroje taip pat toli gražu ne gerosios kaimynystės pavyzdžiai.
Natūralu, kad kiekvienos valstybės politekonomija turi du pagrindinius vektorius, dvi pagrindines dedamąsias: politinius ir ekonominius santykius, kurie nustato ir apibrėžia šalies vietą globaliame pasaulyje.
Didžiąja dalimi tai priklauso nuo žmonių, gyvenančių šalyje, požiūrio į gyvenimiškąsias vertybes, materialinę gerovę, dvasines dogmas.
Kitaip tariant, vienas vektorius brėžia kryptį į alkanesnių ir galbūt netgi apiplyšusių žmonių su nepalaužiamomis dvasinėmis vertybėmis pusę, o kitas į šiek tiek sotesnių, sugebančių kartais susitarti su savo sąžine žmonių, mokančių prisimerkti, jei blogiukas ne tavo, o kaimyno kieme, pusę.
Klausimas filosofinis ir apie tai galima ilgai ir nenuobodžiai diskutuoti, nes iš esmės visi mes norime ekonomiškai stiprios valstybės su sočiais, bet kartu ir dvasingais piliečiais.
Tačiau dabar jau realiai prasideda rinkiminė kova dėl pozicijos, kuri apibrėžia mūsų užsienio ir, aišku, iš dalies vidaus politikos gaires. Todėl įdomu, kokią šių vektorių koreliaciją mato būsimieji kandidatai į prezidentus, manau, kad man, kaip ir daugeliui kitų piliečių, aiški pozicija šiuo klausimu padėtų lengviau priimti sprendimą balsuojant.
Gintautas Labanauskas yra VšĮ „Ekoagros“ direktorius, buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
