Dauguma iš mūsų taip pat žino posakį, kad geriau bloga taika negu geras karas.
Aš tuo šventai tikiu, nes iš asmeninės patirties žinau, kad gero karo nebūna. Karas gerai tik saujelei generolų ir tiems, kas tuos generolus tampo už virvučių. Visiems likusiems, paprastiems mirtingiesiems, kuriems ir reikia kariauti, tai yra skausmas, kančios ir praradimai.
Greičiausiai todėl, kai daugelis kauniečių pyko ant mero dėl nevykusio laisvės kario paminklo, kuris, jų nuomone, labiau kviečia prekiauti, o ne kariauti, aš gyriau merą ir sakiau, nieko tokio, draugaukim ir prekiaukim. Jei reikės gintis nuo priešo, kariausime, tačiau nei agresyvia retorika, nei grėsmingais paminklais jų nebeišgąsdinsime.
Grįžtant į mikrolygmenį, į mūsų šalies vidinį gyvenimą, matome to paties karo organizavimą.
Ministerijos patalpų uzurpavimas, geometrine progresija didėjantis streikuojančių ir ne tik mokytojų profsąjungų skaičius, organizuojami masiniai mitingai dėl biudžetininkų atlyginimų iš savęs nėra esminis blogis, nes auga žmonių sąmoningumas ir gebėjimas atstovėti savo pozicijas. Tačiau, mano nuomone, blogumas tame, kad ir plika akimi matosi, kad šį, gal ir pagrįstai nepatenkintų esama situacija piliečių aktyvumą iš šešėlio sumaniai katalizuoja politikai, negalintys tarpusavyje susitarti dėl labiau civilizuotos politinės kovos įrankių.
Mes daug prarandame, nes dėl vidinių rietenų ir nesutarimų negalime sparčiai žengti ekonominės ir socialinės gerovės didinimo kryptimi. Susidaro įspūdis, kad svarbiausia ne maksimalus valstybės sustiprėjimas per trumpiausią laiką, bet kuri politinė jėga tai užsirašys kaip nuopelną Lietuvai į partijos metraštį. Nors visiems akivaizdu, kad be bendro visų partijų susitarimo siekiant šio tikslo būsime autsaideriais ir vilksimės Europos Sąjungos narių gretų gale.
Nepridės mums dividendų ir aukšto rango politikų kardinaliai skirtingo požiūrio į užsienio politiką demonstravimas viešoje erdvėje. Vieni paskelbia kaimyninę šalį valstybe, turinčia teroristinės valstybės požymių, o kiti važiuoja į ją derinti abipusės draugystės santykių.
Mes visi turime susitelkti bendram darbui, jeigu norime turėti tvirtą ekonomiškai ir nepriklausomą valstybę. Tačiau, be jokios abejonės, mus bendram darbui turėtų vienyti mūsų pačių išrinkti lyderiai, telkti darbui ir kūrybai, o ne vaidytis ir tarpusavyje aiškintis, kuris geresnis.
Panašias mintis viešoje erdvėje jau senai išsako daugybė aktyvių mūsų visuomenės narių, tačiau panašu, kad mūsų balsas į dangų dar nenuėjo. Nėra dar tos kritinės masės, kad mūsų lyderiai susivoktų ir vienytųsi tarpusavyje, kad suvienytų mus visus Lietuvos piliečius bendram darbui, nes jeigu mes patys nieko nesukursime, tai nebus ko ir padalyti. Nebus iš ko duoti nei mokytojams, nei kultūros darbuotojams, nei medikams. Skylėtos ir aiškiai per mažos antklodės tampymas į visas puses nesušildys visų šąlančių. Išeitis tik viena – sukurti tokią antklodę, mūsų atveju, tokį bendrą valstybės produktą, kad jo užtektų visiems.
Būkim optimistai ir tikėkim, kad mūsų lyderiai kada nors mus išgirs, ir likę opozicijoje ne tik keiks valdžią, bet ir padės jai dirbti priimant racionalius, ekonomiškai ir socialiai pagrįstus, valstybei reikalingus sprendimus.
Tikėkimės, nes kaip sako lietuvių liaudies patarlė: lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Dr. Gintautas Labanauskas yra VšĮ „Ekoagros“ direktorius, buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
