Mes dažnai elgiamės tarsi maži vaikai: Kėdainiuose laukdami nemokamų ledų, krentančių iš dangaus, Kaune laukiame nemokamai dalinamo, rotušės aikštėje iškepto jaučio, nesusimąstydami kiek mums po to kainuoja, pro bonus dalinamos dovanos.
Panašu, kad mes niekaip negalime išaugti iš vaikiško amžiaus ir suprasti, kad nieko nemokamo nebūna.
Yra labai gera sena lietuviška patarlė, sakanti, kad „nemokamas tik sūris spąstuose“, tačiau panašu, kad Lietuvoje, šią patarlę, kilusią iš mūsų liaudies išminties, mes visuotinai ignoruojame.
Suprantama, kad visi mes žmonės iš savo prigimties esame tingūs, bet tai nėra blogai.
Mano nuomone ne kas kita kaip tingėjimas yra vienas iš pagrindinių progreso katalizatorių, leidžiančių atsirasti išradimams, naujoms technologijoms, palengvinančioms žmogaus darbą.
Taip pat manau, kad daugumoje atvejų žmonės turi prigimtinius norus nieko nedaryti ir būti neatsakingiems už save.
Vaikui labai patogu turėti mamą ir tėtį, kurie rūpinasi tavimi, galvoja už tave, galų gale dirba, kad tave išlaikytų. Vėliau dauguma iš mūsų mamos ir tėčio funkciją mielai perleidžia valstybei, tegul rūpinasi.
Labai patogu būti suaugusiais vaikais, nusiimti atsakomybę – tegul kažkas kitas sprendžia, tegul kažkas kitas duoda, tegul uždirba ir padalina.
Tačiau laikas ir mums vieną kartą visiems užaugti ir suprasti, kad padalinti galėsime tik tai ką visi kartu ir sukursime.
Taigi dar kartą pasikartosiu, jeigu norime geriau gyventi, reikia nuolat mokytis, tobulėti ir kartu visiems geriau, našiau dirbti, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ir socialinės padėties.
Šiandien mes turime 15 valstybinių švenčių per metus ir esame vieni iš lyderių Europos Sąjungoje, gaila, kad pagal šventimą, o ne pagal inovacijų, naujų technologijų diegimą gamybiniuose procesuose.
Tačiau ir tai kai kuriems, mūsų deleguotiems įstatymų leidėjams atrodo mažoka, reikia dar 16 mokamos nedarbo dienos, siūloma ja padaryti antrą vėlinių dieną.
Dėl vienos papildomos švenčių dienos padidės darbuotojų, gaunančių mėnesinę algą, darbo valandos įkainis, todėl įmonės neteks dalies pelno, sumažės į valstybės ir savivaldybių biudžetus patenkančios pajamos.
Tai yra apytikriai 40 milijonų eurų mūsų visų pinigų. Tiek maždaug įmokų negauna Valstybinio socialinio ir privalomo sveikatos draudimo fondai dėl kiekvienos papildomos nedarbo dienos Lietuvoje. Per metus mes vis kartu draugiškai „prašvenčiame“ 700 000 000 eurų.
Akivaizdu, kad už visas šventines dienas finale susimokame patys, jau savais, o ne svetimais pinigais.
„Susimokame“ mažesniais mokytojų, medikų ir kitų viešojo sektoriaus atstovų atlyginimais, prastesnės kokybės medicinos paslaugomis, „susimokame“ skurdžiomis, neleidžiančiomis oriai gyventi pensijomis.
Dr. Gintautas Labanauskas yra VšĮ „Ekoagros“ direktorius, buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.