Deja, dauguma šių kaimelių ir miestelių jau senai pamiršti ir Dievo, ir valdžios. Kalbėdami apie gyvenimą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje dažnai naudojame terminą „gyvenimas verda“, tačiau, kalbant apie daugumą mūsų provincijų, labiau tiktų apibūdinimas „merdi“. Uždaromos mokyklos ir vaikų darželiai, kultūros namai, bibliotekos, o ten, kur jų buvo dar likę, „nuimami“ autobusų maršrutai paliekant visiškoje saviizoliacijoje tuos gyventojus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesinaudoja nuosavu autotransportu.
Problema šiandien Lietuvoje akivaizdi, medikų provincijoje trūksta, niekas su tuo nesiginčija. Jauni medikai, baigę mokslus, nori uždirbti deramą atlyginimą ir gyventi normalų pilnavertį gyvenimą, koks ir turėtų būti vienoje iš Europos Sąjungos valstybių, todėl natūralu, kad nesiveržia dirbti į „vegetuojančią provinciją“.
Tačiau kodėl valstybės problemas turėtumėme spręsti jaunųjų medikų sąskaita? Gydytojų trūkumo regionuose problemos turėtų būti sprendžiamos ne prievolėmis, o gerinant medikų darbo sąlygas. Kodėl turime mosuoti bizūnu, užuot pasiūlę meduolį? Nebent tik todėl, kad taip lengviau ir taip įpratę daryti dar sovietiniais laikais.
Laikas įstatymų leidėjams žvilgtelti į kalendorių, dabar jau nebe praėjusio šimtmečio paskutinis dešimtmetis. Mes jau trisdešimt metų gyvename laisvoje Lietuvoje, kur sovietinis mąstymas ir sovietiniai veiklos metodai jau turėtų būti visiškas atavizmas.
Todėl labai liūdina, kad šioje veikloje, atmetę programinius nesutarimus, dalyvauja suvieniję pajėgas ir konservatoriai ir socialdemokratai. Ar tai rodo, kad sovietinių dogmų kol kas neatsikratė nei dešinieji, nei kairieji? Galima suprasti ponią Orintą Leiputę. Matyt, prokomunistinio sparno idėjos pas socdemus vis dar ganėtinai stiprios ir aiškus noras silpninti individualią laisvę dėl kitų socialinės gerovės. Galima suprasti ir ponią Rimantę Šalaševičiūtę, kuriai situacija su individo laisvėmis nekelia didelių klausimų tiek pačioje valstiečių partijoje, tiek jiems dalyvaujant šalies valdyme.
Tačiau visiškai nesuprantama konservatorių nuostata, kuri, atrodytų, turėtų būti visiškai priešinga ir ginti kiekvieno asmens teises ir laisves. Visgi, esu optimistas ir tikiuosi, kad šios iniciatyvos nebus palaikytos, o sveikas protas nugalės, dabar ir ateityje iškylančias valstybėje problemas spręsime civilizuotai, neuzurpuodami jokios mūsų šalis piliečių bendruomenės dalies.
Savo dėmesį ir laiką turėtume sutelkti kompleksiškai spręsti mūsų provincijos kaimų ir miestelių gyventojų problemas. Nes medikų trūkumas – tikrai ne vienintelė problema. Padarykime, kad Lietuvos kaimuose žmonės norėtų gyventi, dirbti ir kurti, o ne bėgti iš jų. Aišku, tai gerokai sunkiau, negu aptverti gyvenvietes spygliuota viela ir niekam neleisti išvykti, o visus reikalingus specialistus susiųsti „atidirbti nemokamus diplomus“. Panašiai uigūrai siunčiami į stovyklas Kinijoje, bet mes, ačiū Dievui, gyvename laisvoje Lietuvoje.
Todėl nukreipkime dalį valstybės ir ES biudžeto lėšų į gyvenimo sąlygų provincijoje gerinimą, tinkamos darbo ir poilsio infrastruktūros kūrimą, užtikrinkime stabilų susisiekimą visuomeniniu autotransportu, o reikalingiems, trūkstamų profesijų atstovams kaimuose ir miesteliuose tiesiog pasiūlykime deramą atlygį.
