Turėti jos tai turite, bet nesate jos visiškas šeimininkas. Skamba kaip akibrokštas, tačiau paskutinis Lietuvos šeimininkas buvo Antanas Sniečkus. Taip, Lietuvos SSR okupacinės administracijos, Sovietų kompartijos Lietuvos padalinio (LKP) vadovas.
Žinoma, tikrasis Lietuvos vadovas ir šeimininkas buvo komunistinė nomenklatūra Maskvoje. A.Sniečkų Šeimininku, norėdama įsiteikti, vadino tik jo artimiausia politinė aplinka.
Bet kalbant siaurąja prasme jis vis tik buvo šioks toks šeimininkas, galėjo, pavyzdžiui, liepti statyti namus, gamyklas, susiderinęs su Maskva, aišku.
O jūs laisvoje Lietuvoje jei statotės namą ir betono mišiniui kasate žvyrą iš savo sklypo, tai žinokite, kad tam privalote gauti valdžios leidimą ir dar pinigus sumokėti. Jums pasisekė, jei žvyro radote mažiau kaip metras po žeme, bet jei giliau, turėkite galvoje: žemės gelmių turtai yra valstybės nuosavybė.
Tad jei žvyras guli giliau nei metras po žeme, savo sklype esantį žvyrą turite pirkti iš valstybės.
Lietuvoje radę savo žemėje vertingą lobį – elgdamiesi sąžiningai nepraturtėsime.
Ir kalbame ne vien apie žvyrą. Visi žemės gelmių turtai yra valstybės nuosavybė. Jeigu turite sklypą potencialiai naftos turtingame Baltijos pajūryje ir kasant bulves jums po langais ištryško naftos fontanas, neskubėkite džiūgauti ir užsisakyti iš salono naują „Porsche“. Jokiu milijonieriumi jūs netapote. Taip, jus išgarsins žiniasklaida, Prezidentė gal būt padėkos raštą įteiks.
O po to valstybė išpirks iš jūsų žemę visuomenės reikmėms ir veikiausiai ne jums palankiausia kaina. Paprastai tariant, nuvarys jus nuo milijoninės vertės jūsų žemės. Nes jos turtai – ne jūsų.
Todėl naiviai skamba teiginys, kad Lietuvoje nuosavybė šventa ir neliečiama. Nuosavybės neliečiamybė Lietuvoje deklaruojama, tačiau to nėra.
Jungtinėse Valstijose, pavyzdžiui, nuosavybės neliečiamumo principo laikomasi griežtai. Jei savo sklype radote naftos, galite parduoti sklypą už aukščiausią rinkos kainą, galite pats steigti bendrovę ir pumpuoti juodąjį auksą.
O Lietuvoje radę savo žemėje vertingą lobį – elgdamiesi sąžiningai nepraturtėsime. Net jei tai būtų pilna puodynė aukso ir briliantų. Pavyzdžiui, šių metų liepą darbininkai, atnaujinantys Laisvės alėją, prie Miesto sodo atkasė monetų pilną puodynę. Tiesa, monetos, nors ir senovinės, XVI amžiaus vidurio, tebuvo alavinės, tačiau neteko girdėti, kad darbininkams už radybas buvo atlyginta.
Na, aišku, monetas jie rado ne savo, o valstybinėje žemėje.
O štai prieš keletą metų spaudoje buvo aprašyta istorija, kaip Klaipėdos rajono Šilininkų kaimo gyventoja Ona Mikalauskienė rado galimai I-jo tūkstantmečio pradžią siekiančias žalvarines apyrankes savo sklype, kasdama bulves.
Tokio senumo radiniai istorijos mokslui turi sunkiai įkainojamą vertę. Moteris radinius sąžiningai nunešė pevaldosaugos specialistams. Jie pasakė, kad įstatymuose nėra aiškiai pasakyta, kaip atlyginama už meno vertybių, lobio radybas. Valstybė gali sumokėti 10 – 15 proc. lobio vertės. Bet jei nenori, gali ir nemokėti.
Naiviai skamba teiginys, kad Lietuvoje nuosavybė šventa ir neliečiama. Nuosavybės neliečiamybė Lietuvoje deklaruojama, tačiau to nėra.
Pagal sovietinius įstatymus buvo tiksliai nustatyta: lobio radėjui priklausė 25 proc. jo vertės. Šia tema net buvo susukta smagi komedija „Italų nuotykiai Rusijoje“, tapusi sovietinio kino legenda.
Sovietai mokėjo 25 procentus už radybas ne dosnumo vedini, bet praktiškais sumetimais. Tam, kad radę mokslui ir valstybei vertingą lobį, radėjui nekiltų pagunda pusvelčiui jį parduoti vogtų daiktų supirkėjui.
O mūsų įstatymai, reglamentuojantys lobio radybas, kaip tik tokius veiksmus skatina. Nežinau, kaip senovines apyrankes savo sklype radusiai klaipėdiškei buvo atlyginta. Paveldosaugos specialistai tik perspėjo, jog suma bus labai nedidelė.
Tokius senovinius papuošalus pardavusi privačiam kolekcininkui, moteris būtų pasipelniusi gerokai daugiau.
Galima tarti, kad šiuo atveju laimėjo mokslas, nors I-ojo tūkstantmečio apyrankės buvo pradėtos eksponuoti tik praėjus pusei metų. Mat pagal įstatymus, rastas daiktas turi būti saugomas pusę metų nejudinamas: o gal atsiras savininkas?
Du tūkstančius metų žemėje pragulėjusių apyrankių savininko ar jo įpėdinių, senovės kuršių ar prūsų palikuonių, neatsirado. Beje, Laisvės alėją remontavusių darbininkų rastos Žygimanto Augusto laikų monetos taip pat dar neeksponuojamos, saugomos Kauno istorijos muziejaus saugyklose, kol pasibaigs pusės metų terminas. O gal 600 metų praslinkus atsišauks lobio šeimininkas ar jo palikuonys?
Keistų įstatymų kūrybos ir naudojimosi srityse mes – vis dar nepralenkiami.
Gintautas Labanauskas yra VšĮ „Ekoagros“ direktorius, buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
