Raktiniai žodžiai čia – tvarus eksportas. Mano nuomone, mes su savo produkcija, pageidautina, ne žaliavomis, o ta, kuri sukurta didesnės pridėtinės vertės, turėtume kantriai ir nuosekliai eiti į patikrintas – šalių su tvirtomis demokratinėmis tradicijomis – rinkas, kur bet koks politinis ginčas akimirksniu nepavirsta į ekonomines sankcijas. Be abejo, tai yra sunkiau, nepalyginamai didesnė konkurencija, aukštesnis patekimo į saugias rinkas barjeras, tačiau tokia tvaraus ekonominio augimo kaina.
Nes mes esame priklausomi nuo didžiausių eksporto rinkų – jei jas prarandame neturėdami alternatyvos, patiriame didžiulius nuostolius, kadangi, skirtingai negu dauguma ES valstybių, šių praradimų negalime kompensuoti pernelyg maža savo vidine rinka.
Ilgą laiką mes džiaugėmės gerais eksporto rodikliais į Rusiją. 2013 metais Lietuvos eksportas į Rusiją siekė 4,87 mlrd. eurų ir sudarė 19,8 proc. viso šalies eksporto, tačiau euforija baigėsi Rusijai paskelbus embargą maisto produktams iš Europos Sąjungos šalių.
Dalį eksporto, kuris teko Rusijai, pakeitė Turkija ir Iranas, tačiau ir čia džiaugėmės neilgai, eksportas į šias šalis buvo greitai uždraustas.
Gal mums ir pavyks įsitvirtinti Kinijoje, tačiau ši šalis, pagal požiūrį į prekybos partnerius, pagal požiūrį į demokratinius procesus, mažai kuo skiriasi nuo Rusijos, Irano ar Turkijos. Nežinau, ar galime jomis tiek pasitikėti, kad su tuo sietume pagrindinį ir tvarų eksporto augimą.
Manau, tikslingiau būtų orientuotis į tas rinkas, į kurias patenkama sunkiau, tačiau vis dėlto stabilias rinkas, nei siekti staigaus, bet, greičiausiai, trumpalaikio proveržio į šalis, kuriose ekonomikos dėsnius koreguoja dažnai neargumentuotos politinės šalies vadovų užgaidos.
Šiandien bendras Lietuvos eksportas siekia iki 30 mlrd. eurų, akivaizdu, vietos augimui yra, tačiau norėtųsi, kad jis būtų ne trumpalaikis, balansuojantis ant praradimų ribos, tačiau nors ir lėtai, bet tvariai augantis.
Džiugina tai, kad į ES valstybes šiandien eksportuojama daugiau nei du trečdaliai Lietuvoje pagamintų ir eksportui skirtų prekių, tai leidžia diversifikuoti riziką, susietą su eksporto paieškomis į rizikingas rinkas, tačiau norisi, kad nebūtume tuo valstiečiu, kuris du kartus gavęs į kaktą vėl lipa ant to paties grėblio.
Prof. dr. Gintautas Labanauskas yra VšĮ „Ekoagros“ direktorius, buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.
