Strategija aiški, izoliuoti valdžią nuo galimybės komunikuoti, sužlugdyti tarp institucinį darbą, bendravimą su piliečiais.
Nuo Lenino mirties jau praėjo beveik šimtas metų, tačiau ne nuo visų jo nuveiktų darbų pasaulis atsigavęs ir šiandien.
Žmonijos vystymosi raida manau akivaizdžiai parodė, kad daug daugiau pasiekia tos šalys, kurios žengia evoliucijos , o ne revoliucijos keliu, naudodamos dialogą ir ieškodamos supratimo ir glaudesnio ryšio tarp atskirų visuomenės sluoksnių.
Būtent to manau šiandieną ir trūksta Lietuvoje, ieškojimo glaudesnio, ryšio, atviresnio dialogo ir supratimo tarp atskirų visuomenės sluoksnių. Vietoj to pas mus dažnai pasirenkamas visuomenės supriešinimo kelias.
Dėl mažų gaisrininkų atlyginimų kalti teisėjai, nes jiems mokamos per didelės algos, dėl mažų medikų atlyginimų kalti mokytojai, nes jie streikuoja ir pirmiausiai algas reikia kelti jiems, na o dėl visų mūsų bėdų kalta valdžia, nes ji mus visus apvagia.
Bet teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad valdžia esame mes patys. Visi tie kurie ateiname per rinkimus ir išsirenkame tuos, kurie vykdys mūsų norus.
Todėl manau ir reikia kalbėtis su tais kuriuos rinkome, todėl, kad jų rinkiminiai pažadai atitiko mūsų lūkesčius apie tai kodėl tie lūkesčiai nevykdomi taip kaip mums atrodo turėtų būti vykdomi.
Čia mano nuomone raktinis žodis yra kalbėtis. Aišku dažnai pritrūksta kantrybės, atrodo kiek galima kalbėtis kai tavęs nuolat negirdi, tačiau nereikia užmiršti , kad lazda turi du galus. Kaip mokytojai išsireikalavę sau deramų atlyginimų mokys mokinius spręsti ginčus nemojuojant kumščiais, o kalbant argumentuotai įrodinėti savo tiesas kai patys lipa per langus į ministerijos pastatą ir įsikuria ten tarsi savo namuose?
Užėmėme ministeriją, labai norint galima užimti ir ministrės namus (viešosios tvarkos saugotojai dėl vienokių ar kitokių priežasčių vis tiek nereaguoja), tačiau akivaizdu, kad ne čia problemos sprendimas.
Ministrė nesusitvarko su savo darbu ir jei jos neatleis dabar tai ji tikrai neteks darbo formuojant naują vyriausybę po prezidento rinkimų. Tačiau klausimo esmė- ar bet kuris kitas asmuo būdamas švietimo ministro pareigose susitvarkytu su esama situacija švietimo sektoriuje
Mano nuomone akivaizdu, kad problema ne tik ministrės, netgi ne vyriausybės darbe, o sisteminiame įstatymo leidėjų (seimo narių) požiūryje į mūsų valstybės vystymosi raidą, pirmiausia atskirties tarp atskirų socialinių visuomenės sluoksnių mažinimo kontekste.
Todėl manau, kad pirmiausiai atlyginimus padidinsime mokytojams, padidinime ir medikams, jie to nusipelnė, galiausiai padidinsime atlyginimus visiems.
Tačiau didelio džiaugsmo nuo to nebus. Padidėjus atlyginimams, išmetus į rinką didesnę pinigų emisiją sumažės jų perkamoji galia ir mūsų gyvenimas netaps lengvesnis bent jau finansine prasme.
Norint geriau gyventi mums visiems kartu reikia sukurti didesnį šalies BVP (bendrą vidaus produktą), sukurti didesnę mūsų gaminamų prekių ir paslaugų pridėtinę vertę, gebančią konkuruoti tarptautinėse rinkose. Tačiau tai galime padaryti tik susitarę tarpusavyje, pasitikėdami vieni kitais ir visus klausimus spręsdami argumentuoto dialogo kalba.
Gintautas Labanauskas yra VšĮ „Ekoagros“ direktorius, buvęs Kauno miesto savivaldybės tarybos narys.