Dėmesys galios sąvokai politinėje filosofijoje gerokai nublanko vystantis formaliajai demokratijai: rinkimų procedūroms ir valdžios padalijimų principams. O be reikalo. Kas yra politinė galia? Tai gebėjimas įgyvendinti sprendimus, kurių nesąlygoja formaliosios administravimo taisyklės ir įgaliojimai. Galia yra finansinė sistema, kariuomenė, derybinės įtakos ir patirtis.
Galia yra tavo partija, bet Gitanas Nausėda – nepartinis. Galia yra tavo politinė klasė, jei sugebi būti jos atstovu. Bet jis yra tik populiarus viduriniosios grandies vadovų ekspertas, banko patarėjas, analitikas. Neneigiu, gal ir labai geras, tikslus. Jis yra petite bourgeoisie, kuri paprastai neturi jokios galios, jei nesukuria kūrybinės klasės, bet turi savo pomėgius: švarkui, knygų kolekcijai, iškilmingam priėmimui, raudonam kilimui. Galia yra tavo korporacijos, jei jas valdai, ar stambusis kapitalas, jei tik jį turi. Pavyzdžiui, Ramūnas Karbauskis tokią galią turi. Neabejotinai tokią galią turėjo ir premjeras (1992–1993 m.) Bronislovas Lubys, ir Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Beje, tą jautė ir „Achemos grupės“ korporacija, ir dabartinis Kauno miestas.
Dalia Grybauskaitė nebuvo vien tik V.Landsbergio ar konservatorių lėlė, kaip mano piktakalbiai. Jokiu būdu.
Galią turėjo ir Vytautas Landsbergis – bent jau didelės dalies Sąjūdžio palaikymą, vėliau virtusią partijos galia, ir ji tokia išlieka. Klausimų nekyla ir dėl prezidento Algirdo Brazausko: ir masių numylėtinis, ir partijos lyderis. Tikras. Su prezidentu Valdu Adamkumi buvo bent dalis „Santaros-Šviesos“ organizacijos ir didžiulis Amerikos lietuvių mitas. Ši galia pasireiškė sukuriant Viktoro Juščenkos, Aleksandro Kwasniewskio ir V.Adamkaus bendrystę – labai svarbus regioninės politikos faktorius, kurį visi pajuto ir į ką kelis kartus taikliai reagavo Ilhamas Alijevas.
Dalia Grybauskaitė nebuvo vien tik V.Landsbergio ar konservatorių lėlė, kaip mano piktakalbiai. Jokiu būdu. Ji galią įgijo Briuselio biurokratų koridoriuose, puikiai išmanė nomenklatūros kalbą ir derybas, o paskui ir pati ėmėsi biurokratinių svertų.
O štai G.Nausėdos jokios galios kol kas nematyti. Jis buvo ir vis dar yra televizijos laidų augintinis. Na taip, jis turi daug finansų analitiko kompetencijų, bet ne jis valdo televizijas, neturi valdžios magnato ir galios, o yra sukurtasis. Ir štai, skiriant Vyriausybės ministrus tai aiškiai buvo juntama. Neturint galios buvo protinga to neparodyti ir sutarti gerokai pasimaivius, išsireikalavus bent jau trijų moterų Vyriausybėje, leidus Seimui kelis kartus balsuoti, pasiginčyti. Kaip tai daro Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Intriga, kaip ir protingas, drąsus blefas, yra galios kaupimo būdas. Intriguoti, parodyti įsivaizduojamus raumenis buvo tiesiog privaloma. Tačiau sutarė greitai. Ir šį bejėgystės gestą, be abejonės, pastebėjo visos didžiosios partijos. O atkurti įtaką bus sunku.
Dabar V.Zelenskis yra ne tik medijų kūrinys, kaip G.Nausėda, bet ir turi savo raumenis ir jo delną pradėjo jausti daugelis Ukrainos galios valdytojų.
Lygiai taip pat atrodo ir prezidento G.Nausėdos užsienio vizitai, susipažinimai. Kol kas jie prilyginami Volodymyro Zelenskio vizitams. Vis dėlto Ukrainos prezidentas suprato galios principą nedelsiant paskirdamas priešlaikinius parlamento rinkimus, subūręs partiją ir laimėjęs.
Generuok galias – tai tiesiog būtina politikos abėcėlė. Dabar V.Zelenskis yra ne tik medijų kūrinys, kaip G.Nausėda, bet ir turi savo raumenis ir jo delną pradėjo jausti daugelis Ukrainos galios valdytojų. Ne valdžios, o galios.
Pasikliauti vien Konstitucija ir neturėti galios, jos nekaupti – didelė klaida tarptautiniuose žaidimuose. Tokie kaimynai kaip gudrusis Aleksandras Lukašenka ar klastingasis Vladimiras Putinas vertina tik ir tik galią, valdžia – trečiaeilis dalykas. O būtent Minsko iššūkis, veikiausiai, bus svarbiausias 2020 metų įvykis. Ne Baltarusijos Parlamento rinkimai šių metų rudenį, kurie niekam neįdomūs, o 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimai, kuomet spręsis V.Putino, naujosios Sovietų Sąjungos atsiradimo ir Baltarusijos nepriklausomybės likimas. Štai tada ir bus mesti turimi Ukrainos, Lenkijos galios koziriai, Vokietijos, beje, taip pat. O Lietuvos ar Latvijos?
Koks tikslas buvo tapti Lietuvos Respublikos prezidentu? Tik nesakykite, kad iš noro tarnauti tėvynei. Tai pati tikriausia demagogija. Gelbėti ekonomiką? Nereikia. Be to, prezidentas to ir negali, nebent pasiginčyti, daugiau ar mažiau apmokestinti automobilius. Ironizuoju.
Gelbėti žaliąjį Lietuvos rūbą? Neabejoju, man reikia ekorevoliucijos, bet kad jos Prezidento rūmuose nematyti nei požymio. Kurti socialinę įvairovę ir lygias galimybes? Tai man artimiausia, pastebėčiau jei būtų. Tokiais kairiaisiais šūkiais G.Nausėda tikrai nepasižymi, nei trupučio. Įtvirtinti Lietuvos svarbą Briuselio biurokratiniuose koridoriuose? Bet tam reikia Briuselio patirties ir D.Grybauskaitės gebėjimų.
O gal mėgautis populiarumu? Tiesiog, kuriant media-švytėjimą ir juo džiaugiantis? Be jokio tikslo? Fotografuotis būnant prezidentu? Galbūt. Tačiau viena problema: populiarumui reikia vis naujo ir, pageidautina, dramatiško turinio. Už tuštumą vėliau tos pačios medijos jį sudraskys.
V.Landsbergis lipo ant barikadų Lietuvoje, V.Adamkus ropštėsi ant jų 2004 m. Ukrainoje, D.Grybauskaitė sąlygojo vaikų ir moterų teisių apsaugą, ėmėsi sudėtingos teismų reformos, „širšių lizdo“ ardymo. Darbas buvo mažai regimas, tačiau labai reikalingas.
Ko gali imtis G.Nausėda, kol kas dar labai neaišku. Išskyrus populiarius susitikimus su buvusiais įtakingaisiais V.Landsbergiu ir V.Adamkumi ir vėl, nuotraukai, ne kas matyti.
Gintautas Mažeikis yra Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės ir politinės kritikos centro vadovas.
