Tiksliau mūsų šalyje niekada iki šiol nebuvo plačių diskusijų ar bandymo susitarti, kaip mažinsime skurstančių žmonių skaičių ir suteiksime postūmį į bėdą patekusiems piliečiams.
Skurdas yra daugiasluoksnis reiškinys, Lietuvoje jis dažnai paliečia dirbančius žmones su vaikais ar be jų, senus asmenis, žmones, turinčius negalią ar tiesiog patyrusius vienkartinę nesėkmę. Didžioji skurdą patiriančių žmonių dalis nėra piktnaudžiautojai ar veltėdžiai, tačiau Lietuvoje vyrauja visiškai klaidingas įsitikinimas, kad skurdą patiriantis asmuo pats yra kaltas dėl tokios padėties.
Tai nėra tiesa. Į skurdą galima patekti kad ir susirgus, bet mūsų inertiška biurokratinė mašina nėra pasirengusi tinkamai reaguoti. Pavyzdžiui, asmuo suserga inkstų liga, jį atleidžia iš darbo, jam dukart per savaitę reikia atlikti dializę ir pajamų jis neturi. Tačiau popieriuose, remiantis praėjusių metų pajamų deklaracija, toks asmuo atrodo puikiai. Kaip tuomet jam padėti?
Todėl teisi Vilniaus universiteto ekonomistė Jekaterina Navickė sakydama, kad Lietuvos įstatymai kuriami pačiam blogiausiam atvejui, kai teisės akto nuostatomis siekiama užkirsti kelią pačiam sumaniausiam piktnaudžiautojui, bet paramos negauna daug į bėdą patekusių žmonių, nes jie negali išpildyti visų reikalavimų.
Pagal šiuo metu galiojantį Piniginės socialinės paramos įstatymą, įveikti visas kliūtis ir gauti tikrai menką paramą yra be galo sunku ir tikrai nesmagu. Vien ką reiškia, kad reikia sudaryti faktinį gyvenamosios vietos būklės konstatavimo aktą, kai į namus atvyksta socialinis darbuotojas, kuris apžiūri namus ir patikrina, ar tavo televizorius nėra pernelyg prabangus. Tai mažų mažiausiai demonstruoja nepasitikėjimą ir atkrato daugelį gyventojų nuo tokios žeminančios procedūros. Nesulaukdami pagalbos ir neapsikęsdami pažeminimo žmonės geriau renkasi emigraciją ir darbą užsienyje nei vaikščiojimą ištiesta ranka po savivaldybę.
Kokie turėtų būti žingsniai mažinant skurdą, atskirtį ir nelygybę? Pirmiausiam mums derėtų susitarti, kad tai yra problema, kurią mes tikimės įveikti, bei nustoti veidmainiauti. Jeigu socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas, ekonomistas Romas Lazutka apskaičiavo, kad šiuo metu minimalių poreikių krepšelis siekia 238 eurus, kodėl tuomet Vyriausybė valstybės remiamų pajamų dydį nustato ties 122 eurų riba? Juk tai suma, kurią viršijus vienam žmogui, parama neskiriama.
2012 m. buvo įgyvendinta piniginės socialinės paramos pertvarka, kuri reiškė šios funkcijos perdavimą savivaldybėms. Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas Seime pristatė tyrimą apie šios reformos rezultatus ir atkreipė dėmesį, kad jos tikslas net nebuvo skurdo mažinimas, veikiau paramos efektyvinimas, savivaldos vaidmens stiprinimas, institucijų tarpusavio bendradarbiavimas. Nenuostabu, kad skurdas nemažėja, nes, pasirodo, mes to nesiekėme.
Susitarę dėl tikslo ir nustoję vaidmainiauti galime imtis diskutuoti apie priemones. Viena iš jų, kaip teigia Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, adekvati piniginė parama. Jeigu valstybė nesugeba adekvačiai padėti į bėdą patekusiam piliečiui, jis imsis bet kokių priemonių: dirbs nelegaliai, sukčiaus arba tiesiog nuleis rankas ir taps ilgalaikiu bedarbiu.
Prie paramos adekvatumo priskirtinas siūlymas indeksuoti paramos dydžius bei vengti nesusipratimų, kai asmuo nukenčia, nes jo netekto darbingumo pensija viršija nustatytą ribą 1,5 euro.
Viena iš problemų yra ta, kad nors savivaldybės turi teisę gana laisvai disponuoti socialinės paramos lėšomis, bet kartais šia teise nepasinaudoja. Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo duomenimis, 2016 m. savivaldybės nepanaudojo 62 proc. piniginei socialinei paramai skirtų lėšų, šeštadalis šių lėšų buvo skirta kitoms reikmėms.
O tuo metu „Eurostat” skelbia, kad 2016 m. ties skurdo riba gyveno 30,1 proc. gyventojų. Kodėl taip yra? Todėl, kad savivaldybėms keliamas tikslas – ne skurdo mažinimas, o efektyvus lėšų panaudojimas. Tai reiškia, kad savivaldybės dalį atsakomybės permeta Darbo biržai, dalį ignoruoja, nes neturi žinių, kaip dirbti su emocinių ar kitų sutrikimų turinčiais klientais.
Kitas žingsnis mažinant skurdą būtų nebausti paramą gaunančių žmonių, jeigu jie randa būdų užsidirbti: tai yra neišskaičiuoti gautų pajamų ar dovanų iš socialinės paramos. Konferencijoje teko girdėti pavyzdį apie tai, kad viena šeima negavo socialinės paramos, nes gavo dovanų nedidelės vertės automobilį, nors tuo metu neturėjo jokių pajamų. Sunku net rasti žodžius, kaip tai pavadinti – bukumu ar nejautrumu?
Būkime atviri, socialiniai darbuotojai balansuoja ties skurdo riba, jų darbo užmokestis Vilniuje siekia apie 460 eurų, kai planuojama minimali alga už nekvalifikuotą darbą nuo sausio sieks 400 eurų.
Nevyriausybininkai pabrėžia ir tai, kad į bėdą patekusiems žmonėms Lietuvoje nepaaiškinamos jų teisės ir pareigos, trūksta normalios komunikacijos tarp socialinių darbuotojų ir paramos prašančių žmonių. Tačiau čia iškyla pačių socialinių darbuotojų darbo užmokesčio klausimas.
Būkime atviri, socialiniai darbuotojai balansuoja ties skurdo riba, jų darbo užmokestis Vilniuje siekia apie 460 eurų, kai planuojama minimali alga už nekvalifikuotą darbą nuo sausio sieks 400 eurų. Ir tai žmonės, kurių atsakomybė didžiulė, kurie dirba su rizikos šeimomis ir iš kurių mes tikimės, kad jie prisiims asmeninę atsakomybę, bus jautrūs, supratingi ir dirbs viršvalandžius.
Gintautas Paluckas yra Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas, Vilniaus vicemeras
