Niūros emigracijos prognozės netapo realybe, atvirkščiai – vien nuo šių metų pradžios į Lietuvą atvyko beveik 9 tūkstančiais gyventojų daugiau nei išvyko, ir bene 60 proc. visų grįžtančiųjų sudarė anksčiau iš šalies emigravę piliečiai. Panašu, kad vis daugiau užsienyje gyvenančių lietuvių emigracijos kaina tampa didesnė už ten gaunamą ekonominę naudą.
Kokia yra emigracijos kaina?
Emigracijos kainą sudaro ne tik piniginės išlaidos norint iškeliauti, pavyzdžiui, lėktuvo bilietai ar kitos transportavimo išlaidos, tačiau ir tokie socialiniai ar psichologiniai aspektai, kaip artimųjų ilgesys, kultūrinis šokas bei kalbos žinių trūkumas. Taip pat į šią kainą įeina ir laikas, kurį emigrantai turi investuoti, norėdami susirasti gyvenamąją vietą, perprasti šalies teisinę sistemą ar išmokti naujų įgūdžių bei kalbos.
Visgi, dažniausiai ši kaina yra atperkama gaunama ekonomine nauda arba paprastai tariant, išaugusiomis pajamomis, kurių nepavyko užsitikrinti gimtojoje šalyje. Taip išauga asmens perkamoji galia, kuri dažnai atsispindi ir emigravusių tautiečių piniginėse perlaidose Lietuvoje likusiems namiškiams.
Praėjusiais metais migrantų perlaidos į Lietuvą siekė maždaug 2,4 proc. šalies BVP ir tai sudarė daugiau nei vieną milijardą eurų. Maždaug tiek pat, kiek paramos per vienerius metus gauname iš Europos Sąjungos fondų.
Nuo šių metų pradžios į Lietuvą atvyko beveik 9 tūkstančiais gyventojų daugiau nei išvyko, ir bene 60 proc. visų grįžtančiųjų sudarė anksčiau iš šalies emigravę piliečiai.
Tiesa, pastaruoju metu vis daugiau emigrantų lėšas nukreipia ne Lietuvoje likusiems giminaičiams paremti, bet ir nekilnojamo turto įsigijimui gimtinėje. Tai indikuoja apie vis dar nenutrūkusį ryšį su Lietuva bei tikėtinus planus sugrįžti ateityje.
Emigracijos ekonominė nauda menksta
Pernai iš Lietuvos emigravo maždaug 24 tūkstančiai tautiečių ir daugiau nei trečdalis jų savo būsima gyvenimo vieta pasirinko Jungtinę Karalystę. Toliau sąraše rikiuojasi Vokietija bei Norvegija.
Vidutinis atlyginimas atskaičius mokesčius Jungtinėje Karalystėje šiuo metu siekia daugiau nei 2 tūkst. eurų, panašūs skaičiai ir Vokietijoje. Tuo tarpu Norvegijoje dirbantys asmenys vidutiniškai „į rankas“ gauna kiek daugiau nei 3 tūkst. eurų. Palyginus su Lietuvoje gaunamu vidutiniu atlyginimu, kuris šiuo metu siekia beveik 900 eurų, skirtumas atrodo įspūdingas.
Visgi reiktų nepamiršti, kad šiose šalyse kainos taip pat gerokai didesnės, tad perkamosios galios skirtumas, kuris apima pajamų ir kainų santykį, yra mažesnis, ir atotrūkis nuo Lietuvos kasmet menksta.
Pavyzdžiui, praėjusių metų agentūros „Eurostat“ duomenys rodo, kad faktinis prekių ir paslaugų vartojimas, atsižvelgus į kainų skirtumus, Lietuvoje pasiekė net 90 proc. ES vidurkio. 2010 metais, kai fiksavome didžiausią emigracijos bangą, jis siekė vos 67 proc. Labiausiai lietuvių emigrantų pamėgtose šalyse šis rodiklis yra maždaug trečdaliu didesnis ir, deja, pastaruosius dešimt metų jis beveik neaugo arba net mažėjo.
Taigi, spartus lietuvių perkamosios galios artėjimas link Europos Sąjungos vidurkio menkina emigracijos ekonominę naudą. Kitaip tariant, ekonominė nauda kitose šalyse tampa per maža, kad pilnai kompensuotų visą emigracijos kainą. Būtent dėl to matome vis mažiau išvykstančiųjų ir vis daug grįžtančiųjų į Lietuvą.
Išvykę tautiečiai neretai pastebi, kad didelę dalį užsienyje uždirbtų pajamų suvalgo itin brangios paslaugų bei būsto nuomos kainos.
Tiesa, emigracijos link lietuvius dažnai pastūmėdavo ne tik noras gauti didesnį atlyginimą, bet ir darbo vietų trūkumas. Būtent dėl šios priežasties matėme itin didelį emigracijos šuolį po 2009 metų krizės. Visgi šiuo metu nieko panašaus nėra − darbuotojų skaičius šalyje liepos mėnesio pabaigoje jau didesnis nei buvo kovo 1 d.
Ar žolė kitur žalesnė?
Išvykę tautiečiai neretai pastebi, kad didelę dalį užsienyje uždirbtų pajamų suvalgo itin brangios paslaugų bei būsto nuomos kainos. Dažnai tenka nemažai sumokėti ir už valstybės teikiamas sveikatos apsaugos bei švietimo paslaugas.
Negana to, neigiamas požiūris į imigrantus, ypatingai „Brexit“ išgyvenančioje Jungtinėje Karalystėje, neretai perauga į diskriminaciją ar sukuria socialinius barjerus. Galiausiai, vadinamieji „migrantų tinklai“, jungiantys emigravusius tautiečius tam tikroje šalyje, ne tik skatina atvykti, bet ir atvirkščiai – daliai tautiečių sėkmingai grįžus atgal į Lietuvą motyvuoja juos pasekti tokiu pačiu pavyzdžiu.
Lietuva yra viena iš mažiausiai COVID-19 sukeltos pandemijos paveiktų šalių Europos Sąjungoje, tiek ekonomine, tiek humanitarine prasme. Panašu, kad spartus ekonomikos atsigavimas, neužilgo šalį pasieksiantys Europos Sąjungos milijardai ne tik sulaikys gyventojus nuo emigracijos ateityje, bet ir toliau prisidės prie augančio grįžtančiųjų skaičiaus.
Nuo 2001 metų Lietuva prarado beveik pusę milijono gyventojų, kuriuos susigrąžinti prireiks laiko. Tačiau čia svarbu nepamiršti, kad žolė svetur nėra žalesnė, net jei per tvorą ir atrodo kitaip, ir vis sparčiau augantys grįžtančiųjų lietuvių srautai tai tik patvirtins.
Greta Ilekytė yra „Swedbank“ ekonomistė.
