Į Lietuvą per šiuos metus iš Baltarusijos bandė patekti 938 neteisėti migrantai. Ir tai yra dvylika kartų daugiau nei per visus praėjusius metus. Tai, kas Lietuvos pasienyje vyksta pastarosiomis savaitėmis, ne tik neramina, bet ir kelia didžiulę grėsmę.
Susiklosčius tokiai sudėtingai situacijai, kuomet jau reikia sprendimų aukščiausiu politiniu lygmeniu, mobilizuoti visas policijos, specialiąsias pajėgas ir kariuomenę, buvo kreiptasi pagalbos į „Frontex“ agentūrą, bet tai tikrai yra per mažai. Vyriausybė iš bejėgiškumo šią problemą permetė spręsti savivaldybėms. Deja, tai ne šiaip vos kelių dienų problema.
Savivaldybėms skubiai reikia spręsti apgyvendinimo, maitinimo, testavimo, priežiūros, saugumo ir kitus klausimus. Tam, kad nepažeisti įstatymų, savivaldybės privalo šioms paslaugoms skelbti viešųjų pirkimų konkursą. O juk ne visos savivaldybės ir turi kur apgyvendinti pabėgėlius. Ir ar daug rasime savivaldybių, turinčių atliekamų lėšų pasirūpinti pabėgėliais, kaip to reikalaujama pagal įstatymus ir visas procedūras.
Negalėdama atlaikyti Vidaus reikalų ministerijos užmestos naštos, Lazdijų rajono savivaldybė kreipėsi į Vyriausybę ir Vidaus reikalų ministeriją, prašydama dėl pabėgėlių srautų skubiai skelbti ekstremalią situaciją pasienyje su Baltarusija esančiose savivaldybėse.
Labiausiai kenčia Šalčininkų, Varėnos, Lazdijų, Švenčionių, Druskininkų, Ignalinos savivaldybės. Problema pasienyje labai rimta ir, panašu, bus ilgalaikė. Vidaus reikalų ministerija negali užkrauti valstybės atsakomybės savivaldybėms, jas palikdama be tam skirtų lėšų ir pajėgumų, o taip pat ir galimos grėsmės akivaizdoje.
Taip, našta reikia dalintis visiems. Ypač, kai susiklosto ekstremalios situacijos.
Situacija kartojasi – dar ką tik valdantieji savivaldybėms buvo perkėlę naštą tvarkytis su Covid-19 infekcijos banga. Savivaldybės gniuždančiai problemai spręsti turėjo pasirūpinti nuo mobiliųjų punktų įsirengimo, su visomis jose būtinomis priemonėmis, iki ligoninių aprūpinimo visa medicinine įranga ir kitomis būtiniausiomis gydymo ir apsaugos priemonėmis. Šįkart – pabėgėliai.
Taip, našta reikia dalintis visiems. Ypač, kai susiklosto ekstremalios situacijos. Tačiau palikti savivaldybes vienas su šimtais svetimtaučių, kurie ne tik, kad nekalba lietuviškai, bet ir pagrindinėmis užsienio kalbomis, tačiau ir su visa šūsnimi procedūrų, kurias privaloma atlikti priėmus prieglobsčio prašytojus, su jų poreikiais – pabėgėliai atvyksta be drabužių, su mažais vaikais, kuriems tėvai neturi nei mišinukų, nei sauskelnių, nei vaistų. O kur dar kylanti galima grėsmė mūsų gyventojų saugumui, kuomet pabėgėliai apgyvendinami miestelio centro mokykloje.
Pabėgėlių srautų valdymui reikia ryžtingų Vyriausybės sprendimų. Sulaikyti ir it svečiais pasirūpinti neteisėtai Lietuvos sieną kirtusiais migrantais – ne išeitis. Savivaldybės nei nusikalto, nei nusipelnė būti atpirkimo ožiais.
Tai santykių su Baltarusijos valdžia pasekmė. Turime rasti „priešnuodžius“, atbaidančius pabėgėlius nuo siekio patekti per Lietuvą į „pažadėtąją Europą“. O ne pleistru klijuoti politinių nesutarimų skylės, kurią Lietuvai, beje, papildomu finansavimu turėtų padėti užtaisyti ir Europos Sąjunga.
