Triukšmingai ir skambiai prasidėjo 2016-ieji, Vietos bendruomenių metai. Sumanymo būta gražaus. Bendruomenių metų iniciatoriai norėjo pagerbti kaimo ir miesto bendruomenes, įvertinti jų tylų, bet labai prasmingą ir reikalingą darbą, motyvuoti ir paskatinti neišsivažinėti, burtis draugėn ir išlaikyti lietuvišką savastį, papročius, tradicijas.
Bendruomenių metams pažymėti buvo sudaryta garbinga komisija, paskelbta didelė darbų programa. Už jos įgyvendinimą buvo atsakinga Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM). Sudarytame veiksmų plane SADM buvo įsipareigojusi eilę viešinimo darbų. Nuo metų pradžios ministerija, savivaldybės, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjunga turėjo teikti informaciją apie gerąją bendruomenių patirtį.
Metai baigėsi, bet apie tai, kad vyko bendruomenių metai, žinojo tik pačios bendruomenės ir pačios tą žinią viešino.
Turėjo būti rengiami reportažai, straipsniai įvairiose žiniasklaidos priemonėse apie vietos bendruomenių veiklą. Buvo planuojamas tiesioginių vaizdo transliacijų internetu ciklas. Kiekvienoje savivaldybėje turėjo vykti aktyviausių vietos bendruomenių organizacijų rinkimai, rengiami sociologiniai tyrimai, mokslinė – praktinė konferencija ir aibė kitų viešinimo priemonių.
Lietuvoje veikia per 1800 vietos bendruomenių. Paskelbus vietos bendruomenių metus, bendruomenių nariai buvo įsitikinę, kad pagaliau bus įvertintas jų darbas. Negaudami lėšų, gražino miestelius, kaimus, daug tikėjosi. Deja, teko labai greitai nusivilti. Ką jau kalbėti apie mokslinius tyrimus, jei ministerijai elementariems darbams atlikti pusmečio prireikė. Vietos bendruomenių metų ženklas turėjo būti sukurtas dar 2016 metų pradžioje.
Bendruomenės jį pačios susikūrė sausį, o SADM tai padarė tik liepos mėnesį. Metai baigėsi, bet apie tai, kad vyko bendruomenių metai, žinojo tik pačios bendruomenės ir pačios tą žinią viešino. Nors praėjusių metų tikslas buvo parodyti ką per 16 metų sukūrė bendruomenės, kaip jos pakeitė miestus ir kaimus, tačiau bendruomenės liko neišgirstos. Dauguma numatytų darbų teko daryti pačioms bendruomenėms ir už savas lėšas.
Ne vien renginių gausa turėjo atspindėti bendruomenių metų įprasminimą. Bendruomenės taip pat turėjo tikslą būti išgirstos veiklos programų, įstatymų projektų rėmuose. Rengiant bendruomenių programą, Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos atstovai pakviesti buvo, tačiau nė į vieną pateiktą pasiūlymą nebuvo atsižvelgta.
Negana to, ministrės Algimantos Pabedinskienės iniciatyva buvo panaikinta labai svarbi Vietos bendruomenių tarybų programa. Nors vėliau ji ir pati pripažino, kad padarė didelę klaidą. Mat panaikinus Vietos bendruomenių tarybų programą, buvo sukurtas projektinis finansavimas.
Geografiškai paskirstyta projektinė veikla labai aiškiai atspindėjo partiškumą. Tai ypač buvo jaučiama tuose rajonuose, kuriuose vadovavo dabar jau buvę valdantieji. Bendruomenės tikėjosi, kad šiandien galiojantys teisės aktai, kurie trukdo bendruomeninėms organizacijoms dirbti ir veikti kaimo, rajono, paprasto žmogaus ir bendruomenių labui, bus ne tik peržiūrėti, bet ir pakeisti. O ką jau kalbėti, kad vis dar nėra vietos bendruomenių įstatymo, bendruomeninės organizacijos yra viename statuse su mažomis asociacijomis, netobulas viešųjų pirkimų įstatymas, pakeitimų reikia ir vietos savivaldos įstatyme.
Ne skųstis, kaltinti ir burnoti ant buvusios valdžios atėjome. Žmonių neapgausi ir pažadais ilgai neišmaitinsi. Tie, kurie žmonių problemų, skundų, prašymų negirdėjo, buvo pakeisti naujais politikais. Bendruomenių vadovai pavargo kovoti, siekti, tikėtis. Savanoriškas darbas Lietuvoje nevertinamas. O reikia tiek nedaug – kad visuose valdžios sluoksniuose – savivaldoje, Seime, Vyriausybėje bendruomenės būtų girdimos. Trūksta tik geranoriško bendradarbiavimo.
Kaip gražu stebėti kylančią kaimo kultūrą. Kokie puikūs bendruomenių renginiai Lietuvos mažosiose kultūros sostinėse. Būtent kultūros sostinė tapo reikšmingu traukos centru. Reikia, kad žmonės planuotų savo veiklą ir tikėtų tuo, ką daro. Tuomet galėsime tikėtis išlaikyti kaimą, išsaugoti jaunimą, planuoti regionų plėtrą. O tai labai daug priklauso nuo vietos valdžios ir bendruomenės santykių.
Šventės ateina ir praeina. Skambūs 2016-ieji – „Pogrindiniai“ Vietos bendruomenių metai taip pat atėjo ir tyliai praėjo. Kaimuose, regionuose dar yra darbščių ir malonės nelaukiančių žmonių. Neišbarstykime, nepaleiskime jų. Tikiu, kad naujoji Vyriausybė leis įsitikinti, jog Lietuvoje nėra atstumtų, nereikalingų ar mažiau svarbių žmonių. Yra būdų, kaip motyvuoti ir padėkoti žmonėms už jų pastangas kurti, nesustoti, eiti į priekį. Geri darbai daromi ne dėl reklamos, o todėl, kad dar liko lašas tikėjimo – Lietuvoje yra ir bus gyventi gera.
Guoda Burokienė yra Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
