Gytė Augustinaitytė: Kai turi du blogus variantus, o reikia pasirinkti vieną

Esame nežinioje visi: tiek mokytojai, tiek mokiniai ir tėvai, tiek mokyklų vadovai. Ketvirtadienį pasklido žinia, kad švietimo, mokslo ir sporto ministras siūlo dar bent dvi savaites leisti vaikams atsisėsti į mokyklos suolus: pradinukams nuo gegužės 25-osios, vyresniems – nuo birželio 1 dienos.

Verta paminėti, kad ir darželinukai namie nebesėdės – nuo gegužės 18 dienos atnaujinamas ugdymas visuose Lietuvos darželiuose. Bet ar kas nors įsivaizduoja, kaip tai turėtų atrodyti? Šie siūlymai ir sprendimai tiesiogiai kertasi su realybe. Juk tarp žmonių turi būti išlaikytas dviejų metrų atstumas, turi būti dėvimos apsauginės kaukės, rekomenduojama mūvėti apsaugines pirštines.

Trumpai apie darželius. Turiu pusbroliuką, kuriam neseniai sukako treji. Į kaukę jis net pažiūrėti nenori, manau, kaip ir kiti darželinukai. Kaip tarp jų išlaikyti dviejų metrų atstumą?

Kaukės, atstumas – tai dar ne viskas. Kaip ir mokytojų, taip ir darželių auklėtojų be galo daug patenka į rizikos grupę. Argi tik nuolat juos testuojant bus užtikrintas saugumas? Tik taip? Iš tiesų labai įdomi ministerijos sugalvota sistema, nuostabūs sprendimai.

Apie grįžimą į mokyklas yra daug ką pasakyti. Pirmiausia, gal jau užteks blaškytis? Pabrėžiu, liko tik trys savaitės iki birželio 1 dienos, o kaip elgtis – niekas nežino. Nuosekliai analizuojant pranešimus spaudai ir vis išplaukiančias naujienas lengvai pastebimas sutrikimas.

Suprantu, kad karantinas diktuoja savo sąlygas, kad yra daug draudimų, kurie nuolatos keičiami, bet lyg dar niekas neuždraudė blaiviai ir vaiskiai mąstyti. Viena iš numestų idėjų yra grįžti į mokyklos suolą. Pagalvokime logiškai, kaip turėtų atrodyti tas grįžimas dviem savaitėms. Pabrėžiu, dviem savaitėms.

Vos tik sužinoję apie šį siūlymą, draugai aiškiai pasakė, kad į mokyklą arba patys neis, arba tėvai tikrai neleis. Visiems svarbu saugumas. Kam tada to reikia?

Dėl to būtino išlaikyti dviejų metrų atstumo neišvengiamai turėtų būti mažinamas mokinių skaičius klasėse. Nepamirškime, kad mokytojų skaičius vėlgi tikriausiai mažės, nes dauguma jų patenka į rizikos grupę. Kas mokys mokinius? Ne tik klasėse, bet ir koridoriuose išlaikyti nurodytą atstumą yra tikrai neįmanoma.

Karštis ir taip su mokiniais nedraugauja, o su mokiniais, dėvinčiais kaukes, jie bus didžiausi priešai. Jas dėvėti bus privaloma norint užtikrinti visišką saugumą. Dėvint kaukę jau po kelių valandų nuo gumelių nuspaudžiamos ausys, nosis. Ir nepamirškime, kad dabar temperatūra ne tokia, kokia bus birželio mėnesį. Vaikams tiesiog gali atsirasti dar ir odos problemų, šalia regos sutrikimų, po tiek laiko dirbant prie kompiuterio ekrano. Juk po kauke oda prakaituos, nusitrins, ją perštės. Tuo labiau, kai yra karšta, ir taip sunku kvėpuoti, o su kauke tai daryti bus kur kas sudėtingiau.

Jei tai būtų mėnesis ar du, tada suprasčiau, kodėl grįžti verta, bet dabar nematau, kodėl reikėtų vaizduoti mokymą(si) mokykloje. Taip, vaizduoti, nes čia viskas taip neaišku, kad per tas dvi savaites vos spės visi viską susidėlioti, sustatyti į vėžes. Jei trumpai – kils sumaištis, o ar to mes tikrai norime? To sieksime visus grąžindami į mokyklas?

Aš iškart jums atsakau: kai turi du blogus variantus, o reikia pasirinkti vieną, renkiesi tą, kuris yra šiek tiek mažiau blogesnis už kitą. Tai tiek.

Vos tik sužinoję apie šį siūlymą, draugai aiškiai pasakė, kad į mokyklą arba patys neis, arba tėvai tikrai neleis. Visiems svarbu saugumas. Kam tada to reikia? Suprantu, kad mokiniams trūksta gyvo bendravimo ir dėl psichologinių aspektų su draugais susitikti visgi reikėtų, bet juk tai galima padaryti ir neinant į mokyklą. Jau geriau tas dvi savaites dar pasimokyti per kompiuterį. Taip, dabar sakysit, kad visi pyko dėl nuotolinio mokymo(si), o kai atsirado galimybė grįžti į mokyklas, visi purto galvas kaip avinėliai. Aš iškart jums atsakau: kai turi du blogus variantus, o reikia pasirinkti vieną, renkiesi tą, kuris yra šiek tiek mažiau blogesnis už kitą. Tai tiek.

Juokingai atrodo ir tai, kad yra mąstymų apie dar vieną nematytą negirdėtą mokymą. Pavadinkime tai mišraine. Pasakyta, kad grįžimas į mokyklas bus neprivalomas, kad bus bandoma, pabrėžiu, bandoma mokyti vaikus mišriu būdu. Tai yra pusė per kompiuterį, pusė gyvai. Kodėl pabrėžiau bandoma? Todėl, kad tai dar vienas valdžios bandymas su mumis, kuris, veikiausiai, nepasiseks. Bet tebūnie.

Taigi, mišrus mokymas. Ar tai nereiškia, kad mokiniai, likę namuose, praras pokalbius su mokytojais? Nelabai gerai skamba, juk bendravimas, kad ir virtualus – reikalingas. Tačiau jei ir neprarastų, tai atrodytų maždaug taip: mokytojas su kažkiek mokinių sėdės mokykloje pasijungęs tiesioginę transliaciją su vaikais, kurie nusprendė likti namuose. Ir visi „mokosi“.

Nelabai sąžininga mokinių, atėjusių į mokyklą, atžvilgiu, tiesa? Juk jie irgi galėjo likti namuose. Galime įsivaizduoti ir kitaip, tarkime, vaikams, kurie atėjo į mokyklą, pamokos vyks iš ryto, o tiems, kurie liko namuose, vaizdo pamokos vyks antroje dienos pusėje. Tai vėlgi nesąžininga. Aš tiesiog negaliu suprasti, kas taip gudriai galėjo sugalvoti.

Tai atrodytų maždaug taip: mokytojas su kažkiek mokinių sėdės mokykloje pasijungęs tiesioginę transliaciją su vaikais, kurie nusprendė likti namuose. Ir visi „mokosi“.

Ir visa tai traktuojama kaip pasirengimas rugsėjo mėnesiui. Jūs rimtai? Leiskite priminti, kad mes, mokiniai, irgi esame žmonės, ne bandymų triušiai. Nejaugi negalima jam ruoštis be tokių absurdiškų siūlymų? Užuot mėtę kažkokias svarstomas rekomendacijas, kurios net nėra patvirtintos, galėtumėte normaliai susėsti, nuspręsti ir pateikti galutinius siūlymus, o mokyklų vadovai jau galėtų informuoti savo mokyklų bendruomenes, kaip mes pabaigsime mokslo metus. O jau išsprendus šią problemą, imti ruoštis rugsėjo mėnesiui. Ir be kažkokių bandymų.

Dar kartą pakartoju, kad tai tik dvi savaitės. Tik dvi prakeiktos savaitės. Ar taip sunku priimti sprendimus? Nustokite pilstyti iš tuščio į kiaurą, atsibodo. Laiko liko nedaug, mes vis dar nieko nežinome. Na, kaip, žinome, kad pati ministerija, likus trims savaitėms iki gegužės pabaigos, rodos, nieko nežino. O tikrai reikėtų, kad žinotų.

Visai atsitiktinai landžiodama po ministerijos puslapį kairiame ekrano kampe pastebėjau paveiksliuką, ant kurio buvo parašyta: „Patyčių dėžutė“. Paspaudus ant jos, iššoko informacija, kas yra ta patyčių dėžutė ir kaip kiekviena mokykla ją galėtų pasidaryti. O aš pagalvojau, kad ten galima skųstis, kai iš tavęs tyčiojasi. Jau būčiau rašiusi, kad vyksta masinės patyčios, kad iš mūsų visų tyčiojasi, kad liepia daryti tai, ko nenorime, ir visai neatsižvelgia į mūsų nuomones. Skriaudėjo net nurodyti nereikia, manau, patys supratote, kas jis, o gal jie, yra. Niekaip kitaip šios situacijos nepavadinčiau, tai – patyčios iš mūsų visų.