Taigi, kaip ir daugelyje Europos šalių, taip ir Lietuvoje, valstybės tarnybą siekiama sukurti vis labiau efektyvią – naujosios viešosios vadybos principais grįstą tarnybą. Tačiau ne tik privalumai, tokie, kaip nuotolinis darbas, papildomas privatus sveikatos draudimas ir kt., Lietuvos valstybės tarnybą sugretina su privačiu sektoriumi.
Be viso to, valstybės įstaigose diegiami naujosios viešosios vadybos principai – veiklų optimizavimas, efektyvus valdymas, išlaidų mažinimas ir klientų pasitenkinimo rodiklių vertinimas.
Vis dėlto, naujoji viešoji vadyba ne visada gali būti teigiamai pritaikoma, ypač socialinių paslaugų srityse. Vien į efektyvumą ir finansinę naudą nukreiptas viešasis sektorius praranda savo pagrindinę esmę – tarnystę piliečiams, grindžiamą humanitariniais ir demokratiniais idealais.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Būtent tai skiria jas nuo privataus sektoriaus, ir tai yra valstybės tarnybos specifika, o tarnautojai turi teikti nematerialinio pobūdžio naudą. Naujosios viešosios vadybos metodai – didinant darbų tempus ir orientavimasis į darbų kiekybę, gali turėti įtakos darbo kokybei. Kalbant apie naująją viešąją vadybą, svarbu paminėti planuojamą naują valstybės tarnybos reformą, kuria siekiama dar labiau priartėti prie privataus sektoriaus valdymo principų.
Vien į efektyvumą ir finansinę naudą nukreiptas viešasis sektorius praranda savo pagrindinę esmę – tarnystę piliečiams, grindžiamą humanitariniais ir demokratiniais idealais.
Šiuo metu galiojančiame Valstybės tarnybos įstatyme yra keliami aukšti reikalavimai naujai priimamiems tarnautojams, t. y. privalomas aukštasis universitetinis arba koleginis išsilavinimas. Galima sakyti, kad dėl ypatingai aukštu reikalavimų kompetencijai, nepriekaištingai reputacijai, taip pat dėl kitų įstatymuose nustatytų draudimų ir pareigų, valstybės tarnautojai yra ypatinga darbuotojų grupė, kurios negalima sulyginti su darbuotojais dirbančiais pagal darbo sutartis. Taip pat yra klaidinga darbo užmokestį bei kitas socialines garantijas sulyginti su privačiu sektoriumi.
Po reformos siūloma keisti reguliavimą nustatant, kad pretenduojant į valstybės tarnybą užtenka turėti aukštojo mokslo arba jam lygiavertę kvalifikaciją. Nėra atsižvelgiama į Konstitucinio teismo išaiškinimus, kuriuose akcentuojama, kad valstybės tarnautojams turi būti keliami aukšti kvalifikacijos reikalavimai, kadangi valstybės tarnybos specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas: „ tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą“.
Be to, naujuoju reglamentavimu nustatoma, kad darbo apmokėjimo sistema nustatoma kolektyvinėje sutartyje. Jeigu kolektyvinės sutarties nėra, darbo apmokėjimo sistemą nustato įstaigos vadovas ir padaro ją prieinamą susipažinimui visiems įstaigos valstybės tarnautojams. Matomas akivaizdus siekis darbo apmokėjimo sistemą sugretinti su privataus sektoriaus sistema, tačiau neatsižvelgiama į pagrindinį privataus ir viešojo sektoriaus įstaigos vadovų skirtumą.
Privačiame sektoriuje vadovo darbo tikslas yra įmonės pelnas, kurį galima apčiuopiamai įvertinti, kaip ir įvertinti įmonės darbuotojų indėlį šį pelną didinant. Dažniausiai valstybinės ar savivaldybės įstaigos vadovas po Seimo rinkimų pasikeičia, ir ateina vykdyti darbų, susijusių su nauja valdančiosios politinės partijos programa. Taigi, kyla klausimas, ar atėjęs naujasis vadovas gali objektyviai įvertinti tarnautojų darbą, kurio naudingumo nėra galimybės finansiškai ar kitaip apčiuopiamai pamatuoti.
Daug diskusijų sukėlė ir priedo už darbo stažą valstybei bei papildomų atostogų naikinimas. Konstitucinis teismas yra pasisakęs, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.
Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.
Valstybės tarnybos instituto pakeitimai vyksta pakankamai dažnai, todėl institucijos ir tarnautojai prie pokyčių turi prisitaikyti. Dažnos reformos ir pokyčiai mažina visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnyba ir didina visos sistemos nestabilumą.
