Didžiąją dalį sveikatos problemų visame pasaulyje sudaro psichikos ir elgesio sutrikimai. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, plinta nelegalių psichiką veikiančių (narkotinių, psichotropinių ir kitų svaiginamųjų) medžiagų vartojimas, o tai savo ruožtu trikdo žmogaus elgesį, didina psichologinę bei fizinę priklausomybę. Psichikos sveikatos apsauga tampa vienu iš didžiausių rūpesčių.
Kaip tyčia, pastaruoju metu Seimas vėl didina apsukas svarstant narkotikų dekriminalizavimo klausimą, Seimo nariai ir Vyriausybės atstovai smaginasi pramoginėse laidose ir su šypsena pertraukinėdami vieni kitus diskutuoja klišinėmis frazėmis apie narkotikų dekriminalizavimą. Tuo metu kažkas mokyklose vaikams platina narkotikus, kažkas miršta nuo perdozavimo, kažkieno šeima gyvena baimėje.
Narkotikus vartojančių asmenų skaičius Lietuvoje tik auga, o Sveikatos apsaugos ministerija vietoje tikslingų pastangų suvaldyti situaciją, į viešąją erdvę paleidžia idėjas, kurios be deramo pristatymo avansu patiria fiasko riziką, ar dar daugiau – kuria prielaidas problemos gilėjimui.
„Narkotikų vartojimo kambariai“
Sveikatos apsaugos ministerija prabilo apie „narkotikų vartojimo kambarių“ steigimą. Idėja įkurti tokius kambarius nėra nauja, pasaulyje tai praktikuojama kaip priklausomybės gydymo kurso dalis. Toks kabinetas veiktų kaip žemo slenksčio paslauga. Tokių paslaugų tikslas – ne atverti galimybes vartojimui, o pripažįstant problemos egzistavimą siekti sumažinti su švirkščiamosiomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis susijusį infekcijų plitimą, perdozavimo ir mirties atvejų riziką, nusikalstamumą, kitas neigiamas sveikatos, socialines, ekonomines, teisines pasekmes visuomenei ir asmeniui.
Psichikos sveikatos apsauga tampa vienu iš didžiausių rūpesčių.
Kabinetai, į kuriuos narkotikus vartojantys asmenys gali užeiti pasikeisti švirkštus bei adatas, Lietuvoje veikia ir dabar. Tai leidžia ne tik užkirsti kelią infekcijų plitimui tarp narkotines medžiagas vartojančių asmenų, bet ir išvengti panaudotų ir nesurinktų švirkštimosi priemonių taršos bei sumažinti pavojų užsikrėsti infekcijomis kitiems žmonėms, pavyzdžiui, tvarkant aplinką, vaikams žaidžiant lauke ir pan.
Be to, tokios paslaugos leidžia specialistams užmegzti ir palaikyti ryšius su jų gavėjais, motyvuoti juos atsisakyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, mažinti rizikingą elgseną, skatinant gydytis psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sukeliamus psichikos ir elgesio sutrikimus bei kitas ligas ir t.t.
Tuo metu Lietuvoje diskusijos apie šią praktiką išsikreipė. Ministerija neparuošė visuomenei aiškaus ir argumentuoto šių paslaugų poreikio pristatymo, o pasiūlymą lydintys neatsakingi atskirų politikų pareiškimai tik dar labiau sustiprino prielaidas šią idėją traktuoti kaip narkotikų vartojimo paskatą ar reklamą. Tarsi bet koks asmuo, užsimanęs narkotikų, eis į specialų kambarį ir ten galės laisvai juos gauti bei vartoti.
Prevencijos trūkumas
Reikia suprasti, kad nei patvirtinus narkotikų dekriminalizavimo įstatymą, nei su fejerverkais įsteigus narkotikų vartojimo kambarius, pagalba žmonėms, turintiems problemą ir norintiems gydytis, savaime neatsiras. Būtinas deramas tokių paslaugų teikimo finansavimas, specialistų parengimas ir išlaikymas, visuomenės informavimas vengiant paslaugas gaunančių asmenų stigmatizavimo ir kt.
Nemažiau svarbu ir atsakingas kalbėjimas apie problemas, jų pripažinimas bei sprendimo būdų viešinimas. Ypač iš aukščiausias politines pozicijas užimančių asmenų.
Pavyzdžiui, viena Seimo narė, kalbėdama apie dekriminalizavimą, sako: „mano projekte daromas labai svarbus žingsnis – tai yra įtraukiamas pagalbos momentas, kad žmonės, kurie yra sulaikomi su narkotine medžiaga, jie ne tik sumokės baudą, bet jie taip pat, jeigu pakartotinai sulaikomi, bus nukreipti pas specialistą konsultacijai“. Kodėl reikia laukti antro karto? Ir kas dabar neleidžia užsiimti pagalbos organizavimu?
Nemažiau svarbu ir atsakingas kalbėjimas apie problemas, jų pripažinimas bei sprendimo būdų viešinimas.
Šiuo metu neturime jokios prevencinės sistemos, o tai, ką turime, neveikia. Turime išspręsti šią problemą ir skatinti platų visuomenės švietimą, ypač jaunų žmonių, apie psichiką veikiančias medžiagas ir jų vartojimo pasekmes. Vien kabinetų neužteks.
Jeigu Vyriausybė tiek pastangų ir dėmesio skirtų pagalbai ir prevencijai, jei iš tikrųjų įgyvendintų bent dalį narkomanijos prevencijos programos, manau, visiems būtų kur kas geriau ir ramiau.
