Niekada, nei vienu savo pasisakymu ar tekstu nekritikavome socialinėse įmonėse dirbančių žmonių. Džiaugiamės kiekvienu, kuris turi galimybę dirbti ir užsidirbti. Tačiau siekiame, kad būtų remiami ne tik socialinėse įmonėse dirbantys neįgalieji. Mūsų, kaip žmonių su negalia atstovų misija, siekti, kad įdarbinimo sistema būtų efektyvi ir įtrauktų kuo daugiau žmonių.
Kalbant konkrečiau, reikia pripažinti, kad esama situacija netenkina bendrų žmonių su negalia įsidarbinimo rodiklių – Lietuvoje dirba tik kas ketvirtas darbingo amžiaus neįgalusis. Lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, atsiliekame gana stipriai. Netgi kaimyninėje Latvijoje neįgaliųjų dirba daugiau nei 40 procentų, Estijoje – per 50 procentų. Todėl galima sakyti, kad socialinių įmonių įstatymas tiesiog susikompromitavo. Apie 160 dabar veikiančių tokių įmonių dirba nepilnai 6 400 žmonių su negalia, kas sudaro mažiau nei 4 proc. visų darbingo amžiaus neįgaliųjų.
Visgi, įdarbintų žmonių skaičius tikrai nėra vienintelis argumentas prieš socialines įmones. Jau ne kartą esame išsakę savo nuomonę dėl iš esmės ydingo jų veikimo modelio, neatitinkančio nei JL Neįgaliųjų teisių konvencijos, nei pačios Lietuvos sukurtų socialinio verslo gairių. Metų metus skaitome kritiškus straipsnius žiniasklaidoje, o pastarosiomis dienomis susirūpinimą išgirdome tiek iš Seimo, tiek iš naujojo Socialinės apsaugos ir darbo ministro. Pokyčiai būtini, nes socialinės įmonės nėra nei tikros įmonės, nei tikrai socialinės, o juo labiau – jos nėra žmonių su negalia nedarbo problemos sprendimas.
Lietuvoje dirba tik kas ketvirtas darbingo amžiaus neįgalusis. Lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, atsiliekame gana stipriai.
Šalyse, kur žmonių su negalia atskirtis yra pati mažiausia, pirmiausiai tai yra Skandinavijos valstybės bei dalis senųjų Vakarų demokratijų, nekyla abejonių, kad žmonės su negalia neturi būti atskirti nei švietimo sistemoje, nei darbo rinkoje.
Jei jie auga ir mokosi įtraukioje aplinkoje, vėliau puikiai prisitaiko ir atviroje darbo rinkoje. Galbūt su didesne pagalba nei sveikieji, tačiau ten nekyla abejonių, kad ta pagalba atsiperka šimteriopai. Ne tik žiūrint iš ilgalaikės ekonominės perspektyvos, bet ir žmogiškosios.
Daugybė žmonių su negalia gali dirbti įprastus darbus su labai nedidele pagalba, nekainuojančia tūkstančių eurų. Visi žinome prekybos centrą Rimi ir, ko gera, esame ten pastebėję ne tik darbuotojų su klausos negalia, bet ir judančių rateliuose. Šis prekybos centras tai daro be jokios paramos.
Mes jokiu būdu nenorime pasakyti, kad įdarbinant žmogų su negalia paramos nereikia. Jos reikia, tačiau ne tam, kad sumokėtume darbdaviui už tai, jog teikėsi priimti neįgalųjį, o tam, kad kompensuotų dėl negalios atsirandančius kaštus. Tai gali būti aplinkos pritaikymas judančiam vežimėlyje, asistento paslauga turinčiam sunkesnę negalią, transportas ir panašiai.
Jei paklaustumėt Rimi atstovų, ar jų darbuotojai su negalia darbą atlieka prasčiau nei kiti, neabejoju, kad būtumėt nesuprasti. Ne vienas užsienyje atliktas tyrimas rodo, kad darbdaviai yra labai patenkinti savo darbuotojais su negalia dėl daugybės priežasčių, varijuojančių nuo tiesiog gero jų darbo, iki išskirtinio lojalumo kompanijai ir geresnės viso personalo atmosferos. Tarp tokių kompanijų yra IBM, Careffour, Ernst&Young, Starbucks, Marks&Spencer, Honda ir daug kitų garsių vardų. Jie įdarbina žmones su negalia ne dėl paramos, o dėl to, kad jie taip pat yra darbuotojai ir geri darbuotojai.
Dabar pats metas palyginti, kiek žmonių su negalia Lietuvoje dirba atviroje darbo rinkoje ir kiek socialinėse įmonėse. Apytiksliai 40 tūkstančių žmonių su negalia dirba įprastose darbovietėse ir 6300 – socialinėse įmonėse, kur žmonės su negalia ar kitos pažeidžiamos grupės turi sudaryti nuo 40 iki 50 proc. visų darbuotojų skaičiaus.
Sunku patikėti, bet statistika yra tokia – atviroje darbo rinkoje žmonių su negalia užimtumui per 2016 metus bus skirta (preliminariais duomenimis) 4,5 milijonai eurų, o socialinėse įmonėse – 24 milijonai eurų. Įsiskaitykite – 24 milijonai 6300 žmonių su negalia įdarbinti! Be šios paramos socialinės įmonės gauna ir begalę kitų privilegijų – pirmenybę viešuosiuose pirkimuose, pelno mokesčio lengvatą ir kt.
Įsiskaitykite – 24 milijonai 6300 žmonių su negalia įdarbinti! Be šios paramos socialinės įmonės gauna ir begalę kitų privilegijų.
Sakysite, kad gal tokios įmonės įdarbina pačius sunkiausius? Mes to labai norėtumėm, nes laikomės nuomonės, kad segreguotos darbo vietos gali išlikti tik kaip pačių sunkiausių neįgaliųjų užimtumo vietos, tačiau taip toli gražu nėra.
Žmonėms su negalia įsidarbinti padedančios agentūros jau ne kartą mus patikino, kad socialinės įmonės ieško „sveikų“ neįgaliųjų. Tą rodo ir skaičiai – iš beveik 6400 darbuotojų tik 330 yra su sunkesnėm negaliom, o didžioji dauguma – lengvos ir vidutinės negalios. Tai yra tokie žmonės, kurie su gerokai mažesne pinigine pagalba galėtų puikiai dirbti atviroje darbo rinkoje.
Net sunkesnės negalios žmones be paramos įdarbina jau minėta Rimi. Tačiau valstybė, nepaisant savo tarptautinių įsipareigojimų, elgiasi visiškai atvirkščiai – remia ir skatina žmonių su negalia izoliaciją ir darbo rinkoje.
Jei valstybė sudaro sąlygas, kodėl gi jomis nepasinaudoti? Nuo tada, kai socialine įmone buvo leista tapti ne tik asociacijoms, bet ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, paramos skyrimas ėmė daugėti geometrine progresija – nuo 0,5 mln. eurų 2004 metais iki 24 mln. eurų 2016-taisiais.
Tapti socialine įmone pasidarė netgi verslo niša. Susikūrė ne viena įmonė, kurios užsiima dokumentų parengimu socialinės įmonės statusui gauti. Statuso išdavimą prižiūri darbo birža ir nevyriausybininkų, darbo biržos ir kt. institucijų atstovų darbo grupė, kuri neturi jokios galimybės daryti įtakos sprendimui dėl statuso suteikimo, nes paraiškas teikia ir pagal įgaliojimą veikia profesionalūs paraiškų rengėjų atstovai.
Kita vertus, socialinių įmonių įstatymas reglamentuoja ne tik žmonių su negalia įdarbinimą, bet ir tokių kaip daugiavaikės motinos, išėję iš įkalinimo įstaigų, priešpensinio amžiaus žmonės, tačiau šiuo momentu sudaro vos 2 procentus (šiuo metu tai daugiausia darbuotojai virš 50 metų amžiaus). Visi likę 98 procentai dirbančiųjų socialinėse įmonėse – žmonės su negalia, kuriems neterminuotai mokama didžioji dalis darbo užmokesčio iš valstybės biudžeto.
Tiesą sakant, galėtume dar rikiuoti pastraipą po pastraipos kritikos socialinių įmonių modeliui Lietuvoje, tačiau jau norisi pereiti į kitą etapą, į diskusiją, kaip reikėtų iš esmės pakeisti žmonių su negalia įdarbinimo modelį, kad jis pagaliau išjudintų tokį aukštą nedarbo lygį. Ir tai tikrai ne tik socialinių įmonių įstatymo klausimas, bet plati ir ilgalaikė strategija, apimanti profesinį rengimą ir, pirmiausiai, pagalbą atviroje darbo rinkoje.
Socialinės įmonės yra tik viena iš priemonių ir koks turėtų būti jų vaidmuo – vis dar atviras klausimas. Tačiau atsakymas neturi prasilenkti nei su ekonomine logika, nei su JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kuri užtikrina esmines šios bendruomenės teises.
Šiame procese ypač svarbus ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vaidmuo, nes būtent ji organizuoja darbo grupės dėl socialinių įmonių įstatymo veiklą. Apmaudu, kad ką tik darbą baigusi ministerijos vadovybė nepasinaudojo proga sukurti tikrai gerą ir kompromisinį įstatymo variantą.
Žmonių su negalia atstovams teko įsiprašyti į šios grupės veiklą ir pradžioje buvo įsileistas tik vienas atstovas, tuo metu visi likę grupės nariai – socialinių įmonių asociacijų vadovai, jų teisininkai ir konsultantai.
Mums vis kilo klausimas, kam šis įstatymas skirtas – verslui remti ar nedarbo problemai spręsti. Viliamės, kad naujoji Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išsigrynins aiškų šių įmonių tikslą ir jų vietą bendroje įdarbinimo strategijoje. Tuo metu mes tikimės permainų ir esame atviri garbingam ir lygiaverčiam bendradarbiavimui.
Henrika Varnienė yra asociacijos Lietuvos neįgaliųjų forumas administracijos direktorė
