Herkus Gabartas: Koronaviruso strestestas Baltarusijai, arba Ko galime tikėtis Astravo AE avarijos atveju?

Nors bene visų pasaulio valstybių dėmesys šiandien yra maksimaliai sutelktas kovai prieš koronaviruso sukeltą pandemiją ir jau daugiau nei pusė pasaulio gyvena saviizoliacijos sąlygomis, Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka į visa tai moja ranka ir vadina tai „psichoze“. Vietoj to jis siūlo gerti degtinę, vairuoti traktorius ir žaisti ledo ritulį.
Herkus Gabartas
Herkus Gabartas / Asmeninio archyvo nuotr.

Pagal Baltarusijos skelbiamą statistiką, koronavirusu užsikrėtusiųjų ir nuo jo mirusių žmonių skaičius beveik dvigubai mažesnis nei Lietuvoje, nors pas juos gyvena triskart daugiau gyventojų ir nėra taikomas karantino režimas. Ar mes galime pasitikėti Baltarusijos skelbiamais oficialiais skaičiais? Aidint istorijoms apie valdžios susidorojimus su viešai prabilusiais medikais dėl tragiškos situacijos Vitebsko ligoninėse susidaro nuomonė, kad Černobylio avarijos metu taikyta duomenų klastojimo ir gyventojų nuodijimo taktika išlieka gaji Baltarusijoje dar ir šiandien. Kartu tai yra ir lakmuso popierėlis, vaizdžiai iliustruojantis tikėtiną oficialiojo Minsko reakciją branduolinės avarijos Astrave atveju, kurios pasekmės būtų nepalyginamai skaudesnės.

Todėl nenukrypstant nuo šiuo metu svarbiausių kovos su pandemija prioritetų, Lietuvos valdžia turėtų ir toliau lygiagrečiai dirbti ties Vilniaus pašonėje statomos naujos Baltarusijos branduolinės elektrinės keliamomis rizikomis. Kaip tik balandžio mėn. pradžioje įvyko Seimo Energetikos ir darnios plėtros komisijos ir laikinosios Veiksmų dėl Astravo atominės elektrinės koordinavimo grupės bendras posėdis, kuriame buvo svarstomi pilietinės visuomenės organizacijos „Sąjūdis prieš Astravo AE“ siūlymai tobulinti Lietuvoje taikomą branduolinės atsakomybės teisinį režimą. Tai buvo bene pirmas kartas, kai Seimo, Europos Parlamento, Prezidentūros, Užsienio reikalų, Energetikos, Teisingumo ministerijos, VATESI, Sąjūdžio prieš Astravo AE ir kitų organizacijų atstovai kartu susirinko padiskutuoti Baltarusijos branduolinės atsakomybės tema. Kokias gi galima būtų padaryti išvadas po šio svarbaus susitikimo?

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Astravo atominė elektrinė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Astravo atominė elektrinė

Šiandien turbūt jau niekam nebekyla abejonių dėl to, kad Baltarusijos įsipareigojimai branduolinės atsakomybės srityje yra visiškai neadekvatūs Astravo AE keliamai rizikai ir galimos branduolinės žalos dydžiui. Jei šiuo metu Astravo AE įvyktų branduolinis incidentas, Baltarusija maksimaliai atlygintų tik iki 380 mln. eurų dydžio žalą, t.y. apie 1000 kartų mažiau už Fukošimos avarijos ir vos ne 2000 kartų mažiau už Černobylio avarijos sukeltų nuostolių likvidavimo kaštus. Toks status quo yra visiškai nepriimtinas ir negali būti ilgiau toleruojamas, todėl Lietuvos valdžia privalo kuo skubiau imtis labai konkrečių priemonių didinant mūsų šalies gyventojų, verslo ir pačios Lietuvos valstybės, kaip branduolinės avarijos Astrave potencialių aukų, teisinių gynybos priemonių arsenalą.

Vienos konvencijos dėl branduolinės žalos denonsavimas

Kaip aš ne kartą jau esu viešai minėjęs, pirmasis žingsnis šia kryptimi galėtų būti Lietuvos išstojimas iš 1963 m. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą. To pasėkoje nukentėjusieji Lietuvoje turėtų pasirinkimą reikalauti nuostolių atlyginimo Baltarusijos teismuose vadovaujantis Vienos konvencijos taisyklėmis arba prisiteisti nuostolius Lietuvos teismuose vadovaujantis Lietuvos teise. Pastaroji opcija turi daug privalumų, nes Lietuvos teismai turėtų taikyti visiško nuostolių atlyginimo principą neatsižvelgiant į pačios Baltarusijos pasitvirtintas atsakomybės „lubas“. Apie tai, kad turi būti maksimizuojamas galimos žalos atlyginimas dėl Astravo AE veiklos, taip pasiunčiant signalą kaimynams ir tarptautiniams partneriams, jog negali būti siekiama naudos vienai šaliai, o išlaidas ir grėsmes paliekant kitai, taip pat užsimenama Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos atsakyme į „Sąjūdžio prieš Astravo AE“ viešą raginimą Jo Ekscelencijai Gitanui Nausėdai pareikšti savo poziciją dėl Vienos konvencijos denonsavimo.

Galimai kilsiantys apribojimai dėl Lietuvos teismų sprendimų nepripažinimo Baltarusijoje ar kitose užsienio valstybėse, kuriose taikomas tarptautinis branduolinės atsakomybės režimas, taip pat negali būti naudojamas kaip rimtas argumentas už Lietuvos išlikimą Vienos konvencijoje, kadangi šios konvencijos denonsavimas neužkirstų kelio nukentėjusiems Lietuvoje vykti į Baltarusiją ir bandyti laimę ten prisiteisti kompensaciją už savo patirtą žalą Lietuvoje laikantis Vienos konvencijos taisyklių. Kitaip tariant, išstodama iš Vienos konvencijos Lietuva nieko neprarastų, o tik sukurtų nukentėjusiems papildomą alternatyvą ginti savo teises „namų“ valstybėje.

Kita vertus, Lietuvos pasitraukimas iš Vienos konvencijos taip pat išsklaidytų bet kokias abejones dėl to, ar pačios Lietuvos valstybės įsipareigojimai, susiję su uždaromos Ignalinos AE ir šalimais esančios branduolinio kuro atliekų saugyklos keliamomis rizikomis dėl galimos žalos atlyginimo, yra pakankami. Nors Lietuvos ir Baltarusijos elektrinės keliamos rizikos yra sunkiai palyginamos, visgi mes kol kas taip pat negalime pasigirti esantys dosnesni už savo kaimynus, nes pagal Vienos konvenciją Lietuvos prisiimtos branduolinės atsakomybės dydis yra dar žemesnis nei Baltarusijos „lubos“ ir šiai dienai tesudaro apie 215 mln. EUR. Todėl tikėtina, kad mūsų šaliai išstojus iš Vienos konvencijos ir taip prisiėmus pilną teisinę atsakomybę už Ignalinos įrenginius keliamas rizikas, Lietuva ne tik užsitarnautų Ignalinos AE uždarymą finansuojančių ES valstybių narių-donorių didesnį pasitikėjimą, bet ir įgytų moralinę teisę reikalauti iš Baltarusijos ženkliai padidinti savo nusistatytą branduolinės atsakomybės limitą ar net visiškai jį panaikinti.

Jei šiuo metu Astravo AE įvyktų branduolinis incidentas, Baltarusija maksimaliai atlygintų tik iki 380 mln. eurų dydžio žalą.

Naujo nacionalinio branduolinės atsakomybės režimo sukūrimas

Antra, Lietuva turėtų nedelsiant pradėti kurti naują nacionalinę branduolinės atsakomybės sureguliavimo tvarką, kuri nustatytų Lietuvos teritorijoje atsiradusios branduolinės žalos apskaičiavimo ir atlyginimo taisykles, taikytinas įvykus incidentui uždaromoje lietuviškoje ar statomoje baltarusiškoje elektrinėje. Paprasčiau tariant, naujas nacionalinis režimas turėtų įtvirtinti pilną paritetą tarp Visagine ir Astrave esančių branduolinių objektų, kurių sukelta branduolinė žala Lietuvoje turėtų būti traktuojama visiškai vienodai.

Tokiu būdu, dėl branduolinio incidento (nepriklausomai nuo to, kur jis įvyko) nukentėję Lietuvoje asmenys galėtų kreiptis į Lietuvos teismą ir reikalauti visiško nuostolių atlyginimo patraukiant atsakovais ne tik branduolinės elektrinės operatorių, bet ir branduolinio įrenginio tiekėją, statybos rangovą ar bet kurį kitą asmenį, dėl kurio veiksmų/neveikimo atsirado branduolinė žala. Toks de facto Rosatom teisinio imuniteto panaikinimas Lietuvoje būtų ne tik visiškai suderinamas su deliktinėje teisėje įprastai taikomu visų atsakingų asmenų patraukimo atsakomybėn principu, bet ir pilnai atitiktų Lietuvos politinę valią atgrasyti Lietuvos ir užsienio kompanijas dalyvauti nesaugios Astravo AE statybose.

Pažymėtina, kad toks nacionalinis branduolinės atsakomybės režimas bet kuriuo atveju neturėtų per daug nukrypti nuo įprastų civilinės deliktinės atsakomybės taisyklių, kurios Lietuvoje jau seniai taikomos didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos atžvilgiu. Todėl jei Vienos konvencijos denonsavimo procedūros būtų užbaigtos anksčiau nei bus sukurtas ir pradėtas taikyti naujas nacionalinis režimas, net ir tokiu atveju Lietuvoje nekiltų jokios „teisinio vakuumo“ problemos, nes šią „spragą“ automatiškai užpildytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ir Civilinio proceso kodekse esančios taisyklės.

Lietuva privalo siekti ne tik užkirsti kelią tariamai jau pastatyto pirmojo reaktoriaus eksploatavimui, bet ir sustabdyti bet kokią tolimesnę Astravo AE plėtrą

Atskiros anti-astravinę misiją vykdančios institucijos sukūrimas

Ir trečia, tenka pripažinti, kad nepaisant Baltarusijos padarytų ir toliau tebesitęsiančių grubių tarptautinės teisės pažeidimų dėl elektrinės vietos parinkimo ir jos neatitikimo saugumo reikalavimams, visi ligšioliniai Lietuvos valdžios bandymai sustabdyti Astravo AE projektą nedavė laukiamų rezultatų. Neatmestina galimybė, kad rusiškų skolų kupros slegiama Baltarusija atidės ENSREG tarptautinių ekspertų pateiktų saugumo rekomendacijų įgyvendinimą „vėlesniam laikui“ ir pradės pirmojo reaktoriaus eksploatavimą nepaisydama elektrinės saugumo problemų. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad „šaukštai po pietų“ ir jau nieko negalima pakeisti.

Priešingai, tai tik suponuoja, kad 100 metų trukmės (maždaug tiek trunka branduolinio projekto, pradedant nuo elektrinės eksploatavimo ir baigiant jos demontavimu, ciklas) Lietuvos kova už savo saugią ateitį turi įgauti naują pagreitį. Lietuva privalo siekti ne tik užkirsti kelią tariamai jau pastatyto pirmojo reaktoriaus eksploatavimui, bet ir sustabdyti bet kokią tolimesnę Astravo AE plėtrą (t.y. kad nebūtų pastatyti planuojami 2, 3 ir 4 reaktoriai). Jei Lietuvai pavyktų užsitikrinti ES ar bent jau kaimyninių užsienio valstybių paramą blokuojant „nešvarios“ elektros importą po Astravo AE paleidimo, tolimesnė Astravo AE plėtra Baltarusijai paprasčiausiai neapsimokės. Iki šiol Lietuvos valdžios taikytas decentralizuotas anti-astravinės veiklos modelis, kai nėra vienos aiškią misiją turinčios valstybės institucijos, iš dalies paaiškina, kodėl dalis klausimų iki galo lieka nebaigti spręsti (pvz., „skylėtas“ baltarusiškos elektros embargo režimas), o kiti klausimai (pvz., branduolinė atsakomybė) apskritai pradedami nagrinėti tik dabar. Todėl svarstytina, ar jau ne laikas Lietuvos valdžiai būtų pagalvoti apie visiškai naujos biudžeto lėšomis finansuojamos institucijos sukūrimą (arba, girdint Lietuvos Vyriausybės planus dėl Energetikos ministerijos prijungimo prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, kažkurios jau esamos institucijos pertvarkymą), kurios ilgalaikė anti-astravinė misija būtų įtvirtinta konstituciniame įstatyme ir išliktų nekintama nepaisant rinkiminių ciklų ir valdžių kaitos šalyje.

Apibendrinus, koronavirusas yra rimtas strestestas Baltarusijai, parodantis, kaip valstybė geba tvarkytis ekstremaliomis sąlygomis. Po to, kai Lietuvos Prezidentas G.Nausėda viešai išreiškė savo susirūpinimą dėl A.Lukašenkos šiek tiek bravūriško situacijos vertinimo, šis ciniškai atkirto pasiūlydamas Lietuvos vadovui „užsiimti savo virusu“. Ar negausim analogiško atsakymo iš Baltarusijos įvykus branduoliniam incidentui Astravo AE?

Dr. Herkus Gabartas yra Mykolo Romerio universiteto partnerystės profesorius, asociacijos „Sąjūdis prieš Astravo AE“ valdybos narys, advokatas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų