Neviltis dėl to, kad dabartinė būklė atspindi visą Lietuvos politinio gyvenimo skurdą. Skurdą žmonių, idėjų, noro pasiaukoti visuomenei ir valstybei.
Pradėkime iš pradžių. Lietuvoje yra keliasdešimt politinių partijų. Žinoma, toli gražu ne visos jos vertos dėmesio, bet bent penkios šešios kuria mūsų gyvenimo žaidimo taisykles. Arba įsivaizduoja kuriančios, nes per tiek metų nesugebėjo išauginti pakankamai žmonių, galinčių imtis kvalifikuotai vadovauti ministerijoms, o jau ką kalbėti apie rimtus jų lyderių ketinimus rungtis dėl prezidento posto.
Paradoksalu, bet partijos ir jų funkcionieriai viską puikiai supranta. Ir net nekiša galvų į viešumą su slapčia jų tikrų ar tik pseudo lyderių galvose puoselėjamais planais karūnuotis. Todėl tik paslapčia tikrinamasi, kaip čia žiūrėtųsi, pvz., Gediminas Kirkilas, Zigmantas Balčytis ar Algirdas Butkevičius. Jei ne jie, tai gal Vygaudas Ušackas, ministro poste stebėtinai greitai užsiauginęs savimi patenkinto povo plunksnas? O kur dar Arūno Valinsko prezidentinės ambicijos, už kurias ir jo komunikacijas su visuomene, neįtikėtina, bet mokame taip pat mes.
Visuomeninės organizacijos tarsi irgi kelia galvas, kužda tai Zigmo Vaišvilos, tai Kęstučio Čilinsko vardą.
Bet tyliai kalba, nieko negarsina. Kodėl?
Aiškiau nėra buvę – tiesiog laukia, ką pasakys potencialiai niekieno kandidatė Dalia Grybauskaitė.
Šis laukimas yra atmieštas baime, nes jeigu eina ji, daugeliui net neverta rodytis.
Bet yra taip, kad ar eina D.Grybauskaitė, ar ji neina, vis tiek nieko gero: rinkimai iš vieno kandidato arba, be kelių išimčių, iš tos pačios krūvos, yra politinio skurdo atspindys.