Daugeliui Z ir net Y kartos atstovų atominės katastrofos istorija labiausiai žinoma iš HBO serialo „Černobylis“, tačiau ją liudijančių ženklų ir jos pasekmes savo fizine ir emocine sveikata patyrusių žmonių – vis dar gausu. Avarijos metu į atmosferą pateko apie 11 tonų radioaktyviųjų medžiagų. Nors didžiausias radioaktyviojo cezio iškritų tankis nustatytas Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos teritorijose, paveiktos ir kitos, Šiaurės ir Rytų Europoje esančios, valstybės: skaičiuojama, kad buvo užteršta apie 45 000 km2 ploto teritorija už tuometinės SSRS ribų.
Vis dar ginčijami tikslūs skaičiai, kiek konkrečiai žmonių žuvo likviduodami avarijos padarinius, kiek per anksti mirė dėl išsivysčiusio skydliaukės vėžio ar kitų radioaktyvios spinduliuotės paskatintų ligų, kiek patyrė kitą – ir psichologinę, ir emocinę, ir finansinę žalą. Aplink Černobylio AE suformuota 30 km apsauginė zona iki šiol laikoma viena iš labiausiai radioaktyviosiomis medžiagomis užterštų vietų pasaulyje.
Po avarijos ženkliai išaugo radiacinės saugos reikalavimai, buvo sparčiai tobulinamos technologijos, bet žiauri ir nepateisinima Putino kariuomenės invazija į Ukrainą išryškino papildomą, iki šiol mažai tikėtina laikytą atominių elektrinių panaudojimo teroristiniais sumetimais galimybę. Branduolinių jėgainių pažeidžiamumas ginkluotų karinių konfliktų metu – precedento neturinti grėsmė, apie kurią privalu kalbėti garsiai.
„Taikaus atomo“ nėra
Didžiausia Europoje Zaporižios atominė jėgainė su šešiais reaktoriais, gaminanti 20 proc. elektros energijos kiekio, nuo kovo 4 dienos yra perimta Rusijos pajėgų. Putino kariuomenė perėmė teritorijos kontrolę per puolimą, kurio metu buvo panaudotas kol kas tiksliai nežinomas kiekis sunkiosios ginkluotės, įskaitant artileriją ir tankų sviedinius. Per įsiveržimą žuvo trys Ukrainos apsaugos darbuotojai, apgadintas Zaporižios 1-asis reaktoriaus blokas. Dabar elektrinės veikimą kontroliuoja ROSATOM. Radioaktyvaus nuotėkio bent kol kas išvengta. Bet niekas nežino, kas nutiks rytoj.
Avariją prieš daugiau nei tris dešimtmečius patyrusi Černobylio jėgainė buvo Rusijos kontrolėje ilgiau nei mėnesį – nuo vasario 24 iki kovo 31 dienos. Ukrainos pareigūnų teigimu, Černobylio apsauginėje zonoje Rusijos pajėgų naudotos mašinos į orą pakėlė radioaktyvių dulkių, o kariai buvo išsikasę apkasus labiausiai užterštoje šios zonos vietoje, todėl tikėtina, kad patyrė sveikatai pavojingą radioaktyvios spinduliuotės lygį. Kaip arti katastrofos buvome, sunku pasakyti net TATENA vadovui, tačiau anot jo, „šio komplekso užėmimas buvo absoliučiai nenormalus ir labai, labai pavojingas“.
Tarptautinio „Greenpeace“ biuro analitikai teigia, kad dar viena, antroji pagal dydį šalyje Pietų Ukrainos atominė elektrinė, vidutiniškai pagaminanti 10 proc. Ukrainos elektros energijos, nuo karo pradžios patiria eksponentiškai augančią rimto incidento riziką.
Svarstant, ko siekia Rusija atakuodama civilius branduolinius objektus, galima įžvelgti, viena vertus, siekį rasti saugų prieglobstį savo karinėms pajėgoms, t.y. atgrasyti nuo ukrainiečius kontraatakų, kita vertus – tikslą išnaudoti elektros gamybos kontrolę ir taip paveikti gyventojus bei įgyti svertus prieš Ukrainos Vyriausybę. Kaip bebūtų, šios manipuliacijos kelia rimtą pavojų.
Kaip ilgai esame pasiruošę tai toleruoti?
Branduolinės elektrinės yra vieni iš sudėtingiausių ir jautriausių pramoninių įrenginių, kuriems reikia daug ir labai sudėtingų, nuolat veikiančių išteklių. Veikiančiai atominei elektrinei visada reikia išorinio elektros energijos ir vandens tiekimo branduoliniam kurui aušinti tiek reaktoriuje, tiek panaudoto branduolinio kuro baseinuose.
Net ir išjungus reaktorių, kuro šerdyje yra didžiulis liekamosios šilumos kiekis, kurį svarbu nuolat aušinti. Neaušinant, vanduo reaktoriaus aktyvioje zonoje (ir panaudoto kuro baseine) pradeda kaisti. Taigi net ir nepadarius fizinės žalos jėgainei, pavyzdžiui, tyčia ar atsitiktinai pataikius raketomis ar kitais ginklais, atominė elektrinė yra labai pažeidžiama atramos sistemų sutrikimams.
Ukrainoje veikiančios atominės elektrinės buvo suprojektuotos XX a. 8-9 dešimtmetyje ir tik iš dalies atitinka šiuolaikinius principus. Ir iki karo jų saugumas kėlė klausimų. Dabar, kai 15 branduolinių reaktorių turinti valstybė yra nuolat atakuojama raketų smūgiais, situacija dar sudėtingesnė.
Visgi didžiausias paradoksas slypi tame, kad ši grėsmė iki šiol nevertinta rimtai. „Greenpeace“ teigimu, Tarptautinė atominės energijos agentūra ir nacionalinės branduolinės energetikos reguliavimo institucijos dešimtmečiais ignoravo tokio pobūdžio rizikas ir galimas pasekmes. Dar daugiau – 2021 m. TATENA lyg tyčia patarė vyriausybėms į rizikos vertinimą neįtraukti tiesioginės sunkios ginkluotos atakos prieš branduolinius reaktorius galimybės.
Mums reikia antiatominių judėjimų renesanso
Aplinkosauginių judėjimų, vėliau tapusių žaliųjų partijų pirmtakais, susiformavimas siejamas su beatodairiško ekonominio augimo laikotarpiu industrinėse valstybėse XX a. 6-7 dešimtmetyje. Tačiau nuo šio proceso neatsiejamas ir spartaus branduolinės energetikos vystymo laikotarpis, kuris pagreitį įgavo po naftos krizės Vakaruose 1973–1974 m. Branduolinio ginklo sukūrimas ir atominės energetikos grėsmės tapo tiesioginiu postūmiu organizuotiems žaliųjų judėjimams, susirūpinusiems pasaulio taika ir šios inovacijos poveikiu aplinkai, atsirasti ir plėstis.
1970-1980 m. pilietinių iniciatyvų grupės, kėlusios klausimus dėl elektrinių avarijų, branduolinių atliekų saugojimo, laidojimo ir utilizavimo grėsmių, ėmė rengti masines antibranduolines akcijas, nesankcionuotas demonstracijas, kelių ir infrastruktūros objektų blokadas idant paskleistų žinią apie pernelyg dideles rizikas ir netoretuotiną to kainą. Išpopuliarėjo šūkis: „Geriau būti aktyviam nei radioaktyviam!“.
Ar gali toks aktyvumas pasikartoti? Ar karo atskleista branduolinių jėgainių pasitelkimo šantažo ir bauginimo įrankiu grėsmė gali pagaliau paskatinti atsisakyti šios energetikos rūšies? Labai norėsi viltis, jog taip.
Europos Komisija dar šių metų pradžioje į taksonomijos reglamentą pasiūlė įtraukti gamtines dujas ir branduolinę energetiką kaip viešais pinigais finansuoti tinkamą „žalią“ kurą pereinamajam Europos dekarbonizacijos laikotarpiui. Mano įsitikinimu, tai buvo itin žalingas pasiūlymas, dėl kurio pozicija, atsižvelgiant ir į dabartinę padėtį, turėtų būti keičiama. Branduolinės energijos gamyba niekada neturėtų būti anglies dioksido mažinimo ir klimato kaitos sprendimas.
Nors atominės elektrinės gali pagaminti didžiulį kiekį elektros energijos, jos taip pat kelia neaprėpiamą riziką.
Nors atominės elektrinės gali pagaminti didžiulį kiekį elektros energijos, jos taip pat kelia neaprėpiamą riziką. Tokia rizika neapsiriboja stichinėmis nelaimėmis ir humanitarinėmis krizėmis, tokiomis kaip Fukušima, bet ir gali žymiai padidinti pavojų konfliktų metu, ką ir parodė dabartinė padėtis.
Ar tikrai verta tiek aukoti, kai yra prieinamos švarios, atsinaujinančios ir su metais vis konkurencingesnės energijos gamybos alternatyvos? Tiek Europos, tiek ir Lietuvos žalieji politiniai judėjimai užtikrintai deklaruoja, kad tokia elektros gamybos kaina yra aiškiai per didelė, todėl turime siekti pilnaverčio energetikos sektoriaus dekarbonizavimo, kuriame atominei energetikai vietos nėra.
