Jos nuomone, kitos politinės partijos sustiprėjo būtent Darbo partijos sąskaita. Tokie teiginiai skamba daugiau nei graudžiai. Ar nederėtų Darbo partijai išlaikyti bent lašelį padorumo ir iš politinio žaidimo pasitraukti oriai?
Ar naujoji pirmininkė neprisimena, kokia kaina Darbo partija pati įkopė į politines aukštumas? Jei Ž.Pinskuvienė jau pamiršo dešimtmetį trukusią ir vieną didžiausių Lietuvos istorijoje politinės korupcijos bylų, galime jai priminti apie Darbo partijos „juodąją buhalteriją“ – milijonus neteisėtų lėšų, kurios buvo panaudotos rinkimų kampanijoms ir kitoms priemonėms, padėjusioms šiai partijai patekti į valdžią.
Manau, kad visuomenė neužmiršo ir kito pasityčiojimo iš demokratinės rinkimų sistemos – kai 2012 m. iš 3 tūkstančių nuteistųjų buvo bandoma pirkti balsus Seimo rinkimams. Pagal susitarimą balsavimo biuleteniuose kaliniai turėjo reitinguoti penkis Darbo partijos narius. Ir kas gi buvo tame penketuke? Ogi ir pati Ž.Pinskuvienė.
Partijos suvažiavimo metu naujoji pirmininkė kėlė retorinį klausimą – „kada žmonės galės pasijusti žmonėmis, pradėti normaliai dirbti ir užsidirbti čia, Lietuvoje“. Puiku, kad pirmininkė atkreipia partijos narių dėmesį į aktualias problemas, tik kyla klausimas, ar Širvintų rajono savivaldybės darbuotojai jautėsi žmonėmis, kai miesto merė masiškai ir neteisėtai juos atleidinėjo?
Ž.Pinskuvienė teigė, kad „didžiausia bet kurios valdžios bėda yra jos požiūris į žmogų – nepagarba, nesiklausymas ir negirdėjimas“. Iš atleistų darbuotojų pasisakymų bei teismo sprendimų neatrodo, kad Širvintų rajono savivaldybės darbuotojai buvo gerbiami. Ar buvo gerbiami mokesčių mokėtojai, iš kurių kišenės neteisėtai atleistiems darbuotojams buvo mokamos išeitinės kompensacijos bei padengiamos teismo išlaidos?
Apie tai, kad Darbo partija pelnytai ir negrįžtamai pasiekė dugną, Ž.Pinskuvienei turėtų signalizuoti buvusių bendražygių pasitraukimas. Iškart po Ž.Pinskuvienės paskelbimo partijos pirmininke, partiją paliko buvęs pirmininkas Valentinas Mazuronis, partijai laikinai vadovavęs Vytautas Gapšys ir dar ne vienas „darbietis“. Darbo partiją, lyg skęstantį laivą, paliko ne tik šie politikai, dar prieš juos iš Darbo partijos pasitraukė buvusi Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Nors, tiesą sakant, Loretos sprendimu galima pasidžiaugti – buvusi Seimo pirmininkė teisingai suprato, kad jai politikoje jau nėra ką veikti, kaip beje, ir visai Darbo partijai.
Darbo partija niekada neturėjo jokio ideologinio pagrindo. Jų programos buvo grindžiamos nepamatuotais, populistiniais pažadais. Vietoj mechanizmų pažadams įgyvendinti planavimo, partijos vadovybė mafioziniais metodais konstravo korupcines schemas. Tokiu būdu buvo ne tik klaidinami rinkėjai, bet ir diskredituojama visa partinė sistema. Būtent ši partija ir jos korupciniai skandalai įnešė į žmonių sąmonę nusivylimą politika.
Ir vis dėlto, yra tiesos Ž.Pinskuvienės pareiškime apie kitų politinių jėgų iškilimą Darbo partijos sąskaita. Ši partija išugdė visuomenėje saviapgaulės poreikį, kuris suformavo idealias sąlygas manipuliacijos mechanizmams veikti, o tuo vėliau pasinaudojo „šoumenų“ partija, „Drąsos kelias“, tam tikra prasme – ir „valstiečiai“. Trivialūs pažadai ir populistinės idėjos atnešė naują politinę jėgą, kuri, panašu, toliau pažadų niekur ir nenueis.
Griežtas Ž.Pinskuvienės kumštis partijai, taip mėgusiai tvirtos Viktoro rankos politiką, jau nepadės. Nusiplauti atsakomybės už blogiausių rusiškų-azijietiškų politinės kultūros tradicijų integraciją į Lietuvos politiką Darbo partijai niekas nepadės. Verčiau šis politinis lavonas tyliai pasitrauktų iš politinio diskurso. Civilizuotoje vakarietiškoje visuomenėje nei jiems, nei jų veikimo būdams vietos nėra.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininko pavaduotoja
