Ši simbolinė riba turėtų mus priversti susimąstyti, kaip intensyviai vartojame ir paskatinti peržiūrėti ar išties dabartinis tempas yra būtinas kokybiškam savo poreikių patenkinimui. Tik ar tikrai tai padarysime?
Kasmet vis anksčiau
Žemės pereikvojimo diena – tai simbolinė data, žyminti metą nuo kada tais metais žmonija pradeda gyventi ateities kartų sąskaita. Kitaip tariant, nuo kurios metų dienos žmonijos poreikiai pradeda viršyti natūralias planetos galimybes atkurti (ar sukurti) reikiamus metinius resursus, reikalingus tiems poreikiams patenkinti. Ją kiekvienais metais, remiantis Jungtinių Tautų ir kitais duomenimis, skaičiuoja Global Footprint Network.
Toji Žemės pereikvojimo diena kasmet išaušta vis anksčiau. Jei 1970 metais ši diena beveik sutapo su kalendorinių metų pabaiga, tai 1990-aisias metais ji buvo minima spalio 11-ąją, tai reiškia, kad nuo spalio mėnesio (visą lapkritį ir gruodį) pradėdavome gyventi ir vartoti į skolą. 2000-aisiais – data pasislinko į rugsėjo 23-ąją, o jau 2019-aisiais – į liepos 29-ąją, kas žymi, kad per 7 mėnesius sueikvojama viskas, ką Žemė tiems metams galėjo pasiūlyti.
Tiesa, 2021 ir šiais 2022 metais data pasislenka atgal į rugpjūčio mėnesį, tai siejama su COVID-19 pandemijos efektais, tačiau iš principo tendencija yra aiški – mūsų vartojimas auga ir nepaprastai greitai. Vertinant vidurkius, esant dabartiniam vartojimo tempui reikėtų 175 procentais didesnės planetos, kad būtų galima tvariai patenkinti žmonijos poreikius.
Tačiau vidurkiai maskuoja skirtingas atsakomybes už šią padėtį.
Kur ieškoti didžiausių kaltininkų?
Jei kalbėtume konkrečiai apie atsakomybę už vartojant žemės išteklius išskiriamas šiltnamio efektą skatinančias emisijas (paprasčiau tariant, CO₂ emisijas), pamatytume, kad yra ženklūs skirtumai tarp šalių.
Didelių ir vidutinių pajamų šalys, kitaip tariant, turtingiausiosios, išmeta 86 proc. viso pasaulio CO₂ emisijų. Kai tuo tarpu skurdžiausios šalys (kurių pajamos mažos ir žemesnės-vidutinės) išmeta tik 14 proc. Pačios skurdžiausios šalys atsako tik už 0,5 proc.
Ir šiais skaičiais atsižvelgiama tik į skirtumus tarp šalių. Emisijų nelygybė tarp toje pačioje šalyje gyvenančių žmonių yra ne mažesnė.
Apskaičiuota, kad turtingiausias vienas procentas pasaulio gyventojų yra atsakingas už daugiau nei dvigubai didesnę anglies taršą nei 3,1 milijardo žmonių, sudarančių skurdžiausią žmonijos pusę.
Šiuos skaičius pateikia Jungtinės Tautos, bet labai panašius skelbia ir Oxfam, britų įkurta labdaros organizacijų konfederacija, kuri analizuoja skurdo statistiką. Beje, prieš kelerius metus jie paskelbė didžiulę ataskaitą, kurioje įvertino skirtingų pajamų grupių išmetamų teršalų kiekį 1990-2015 m. – tai reiškia 25 metų laikotarpį, kai žmonija padvigubino anglies dvideginio kiekį atmosferoje. Ir jie nustatė, kad ši disproporcija buvo matoma visą laiką ir netgi auga: turtingiausi 10 proc. (maždaug 630 milijonų žmonių) sukėlė daugiau nei pusę (52 proc.) CO2 išmetimų įvykusių per pastaruosius 25 metus.
Iš jų 1 proc. turtingiausiųjų (maždaug 63 milijonai) per tą laiką išmetė 15 proc. emisijų – tai daugiau nei visi ES piliečiai ir daugiau nei dvigubai daugiau nei skurdžiausia žmonijos pusė – 3,1 milijardo žmonių.
Kuriose gretose yra lietuviai?
Kur gyvena tie patys turtingiausieji asmenys, kurių metinės emisijos viršija 200 t CO2e? Nors didžiausia jų koncentracija yra JAV, Liuksemburge, Singapūre ir Saudo Arabijoje, jie pasiskirstę po įvairias šalis.
Kitame spektro gale – mažiausiai teršiantys, t.y. Hondūro, Mozambiko, Ruandos ir Malavio gyventojai, gaunantys mažiausias pajamas, kurių emisija yra du tūkstančius kartų mažesnė – maždaug 100 kg CO2e per metus.
Didžiausias paradoksas šioje situacijoje yra tai, kad būtent neturtingiausieji labiausiai kenčia nuo augančių emisijų padarinių. Vertinant tiek kylantį vandenyno lygį, tiek sausrų ir kitų ekstremalių oro sąlygų dažnumą, tiek galimybes kovoti su ligomis, kurias sukelia pasikeitusi aplinka, tiek migracijos ir su jais susijusias vandens, maisto, derlingos žemės ir išteklių pasidalijimo problemas. Akademiniame pasaulyje ši situacija vadinama klimato (ne)teisingumu.
Didžiausias paradoksas šioje situacijoje yra tai, kad būtent neturtingiausieji labiausiai kenčia nuo augančių emisijų padarinių.
Kiek diskusija apie klimato (ne)teisingumą aktuali mums Lietuvoje? Mūsų gyventojų skaičius mažėja, pajamos taip pat nesiekia turtingiausių ES narių lygio. Nepaisant to, Lietuva vartoja daug. Daugiau negu turėtų.
Kaip užsiminiau teksto pradžioje, Žemės pereikvojimo dieną Lietuvoje minime panašiai kaip ir pernai – balandžio 7 dieną, o tarkime Gruzija ją minės tik rugsėjo 25 dieną, Armėnija – lapkritį.
Ar dar galime šią dieną nutolinti?
Sprendimas, kaip išspręsti šį iššūkį, atrodo paprastas – tiesiog mažinti vartojimą. Tačiau, deja, viskas kiek sudėtingiau. Tam, kad jį sumažintume iš esmės, reikia sisteminių pokyčių. Mūsų, Lietuvos žaliųjų partijos, nuomone, visų pirma svarbu pagal ekologinius kriterijus reformuoti dabartinę mokestinę sistemą, kad būtų sukurtos finansinės paskatos aplinkai draugiškai gamybai ir vartojimui bei taip būtų sumažintas ekonomikos poveikis aplinkai.
Įgyvendinus žaliąją mokesčių sistemos pertvarką, būtų sukurti finansiniai impulsai visuomenei naudingai veiklai (pvz. darbui, aplinkai draugiškai gamybai, smulkiajam ir socialiai atsakingam verslui) ir sumažinta motyvacija užsiimti visuomenei žalinga (pvz. aplinką teršiančia, gamtos išteklius išnaudojančia) veikla.
Pagrindinis žaliosios mokesčių sistemos pertvarkos elementas – pajamų ir kito darbo jėgos apmokestinimo mažinimas, kartu įtvirtinant visą ekonomiką apimantį tiesioginį CO2 emisijų mokestį, kuris pakeistų ir išplėstų kai kuriuos kitus aplinkosauginius mokesčius. Tokiu būdu atsirastų stiprus, efektyvesnis už ribojimus ir draudimus, ekonominis instrumentas ir kainos signalas. Jis padėtų žymiai sumažinti šalies ekonomikos subjektų ir namų ūkių į atmosferą išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
Žinoma, kalbėti apie tai karo ir brangstančių išteklių/žaliavų kontekste gali atrodyti makabriška. Deja, bijau, kad kito laiko kaip dabar nėra ir nebus – dabartinė situacija yra unikalus galimybių langas komplesiškiems ir ilgalaikiams pokyčiams. Jei iki šiol mindžiojome vietoje rimtai nedrįsdami tinkamai reaguoti į mokslininkų perspėjimus dėl klimato krizės ir aplinkosaugos problemų, dabar žingsnius mus verčia žengti kitos – geopolitinės ir finansinės aplinkybės. Perėjimas į žaliąja pusę prisidėtų tiek prie karo Ukrainoje finansavimo stabdymo, tiek prie išsivadavimo nuo priklausomybės nuo nestabilaus ir agresyvaus kaimyno, tiek prie sveikesnės aplinkos sau ir ateities kartos kūrimo.
