Kodėl teigiu, kad pasimiršo? Nes vietoj efektyvaus duotų pažadų įgyvendinimo, stovime vietoje, o tai, remiantis Alisos žodžiais, nepaliaujamai graso, kad pirmyn turėsime nebežingsiuoti, o bėgti, ir dvigubai greičiau nei stovėdami vietoje.
Šių metų balandį visi turėjome galimybę trumpam išvykti į šiltus kraštus: išgyvenome ir vasaros patirtį su 28 laipsnių šiluma, ir pavasarį su naktinėmis šalnomis, ir žiemos šlapdribą. Tokie temperatūrų ekstremumai tik švelnus priminimas apie tai, kokie kontrastai laukia ateityje – karščio bangos, šalčio bangos, staigios ir stiprios liūtys bei jų nulemti potvyniai, sausros ir jų nulemti gaisrai.
Klimato kaita nėra kažkas tolimo – nei laiko, nei geografine prasme. Ji veikia Lietuvą ir tą daro šiandien. Temperatūra jau yra pakilusi per daugiau nei 2,2 °C (ir tai yra daugiau nei vidurkis pasaulyje), 17 proc. išaugo metinis kritulių kiekis (tai didele dalimi lemia staigių, intensyvių liūčių padažnėjimas), o žiema yra sutrumpėjusi mėnesiu (tiksliau tariant, sniego dangos trukmė sutrumpėjo 30-čia dienų).
Yra manančių, kad mums, homo sapiens, visa tai turėtų būti nė motais – negyvename po atviru dangumi, kad būtume priklausomi nuo šių pokyčių. Tačiau tiesa yra kardinaliai kita. Klimato pokyčiai drastiškai išbalansuoja ne tik gamtines ekosistemas, bet ir mūsų gerbūvį. Stichijos naikina turtą, pažeidžia pasėlius ir kelia grėsmes maisto atsargoms.
Auganti temperatūra kenkia sveikatai ir gilina jau turimas žmonių ligas – vadinasi, daugiau lėšų reikia sveikatos priežiūros sektoriui. Augantis poreikis vėsintis sustiprina iššūkius elektros ir kitų komunikacijų infrastruktūrai.
Ir tai ne tik Lietuvos problema. Tai visų valstybių rūpestis, kuris nesprendžiamas tik gilina visus liesiančius procesus, kaip kad klimato migracija, kuri Lietuvoje tarsi tabu. Jai esame užsimerkę ir nė nesvarstome, kaip šį jau prasidėjusį, o ateityje intensyvėjantį procesą, paversti bent iš dalies naudingu savo šalies gerbūviui, per užimtumo ir kitas sistemas.
Paryžiuje suderinta, Niujorke pasirašyta privaloma sutartis
Lygiai prieš aštuonerius metus, 2016 metų balandžio 22- ąją Niujorke 175 valstybės, tarp jų – ir Lietuva, pasirašė privalomus įsipareigojimus numatančią sutartį, kurią žinome Paryžiaus klimato kaitos susitarimo vardu.
Kodėl Paryžiaus? Todėl, kad susitarimo tekstas, kuris intensyvių derybų metu buvo derintas kone dvidešimt metų, finalizuotas būtent Prancūzijoje, netoli šalies sostinės. Suderinus tekstą 2015-ųjų pabaigoje, iškilmingas parašų dėjimo startas duotas 2016-aisias.
Šiuo susitarimu beveik visos pasaulio valstybės įsipareigojo siekti, kad visuotinis temperatūros augimas iki 2100 metų būtų gerokai mažesnis nei 2°C, palyginus su iki pramoninio laikotarpio lygiu, ir fokusuotis į tai, kad temperatūra nepakiltų daugiau nei 1,5°C. Susitarimo reikėjo pasibaigus galioti Kioto protokolui, kurio veikimo dizainas nebuvo iki galo efektyvus.
Skaičiai rodo, kad temperatūra ir toliau kyla, ir toliau daugėja šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos.
Nevyriausybininkų, mokslininkų ir visuomenės spaudimo dėka susitarimas pasaulio valstybių politikus, pramonę, investuotojus įpareigoja imtis apčiuopiamų veiksmų, kad būtų mažinami šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimai, o tai iš principo žymi, kad finansiniai ir ekonominiai resursai privalo būti nukreipti į sparčią švarios energijos, iš atsinaujinančių energijos išteklių, gamybą, didesnį energinį efektyvumą, mažą anglies dioksido kiekį išskiriančių technologijų diegimą ir vystymą. O lygia greta ir miškų, pelkių ir kitų planetos „kempinių“ sugeriančių šias emisijas išsaugojimą ir atkūrimą.
Europos šalys ratifikavo Paryžiaus susitarimą, o Europos Komisija, siekdama įgyvendinti jo tikslus 2019 metais paskelbė strategiją – Europos žaliąjį kursą, kuris tapo įsipareigojimu siekti, kad ne vėliau kaip 2030 išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio grynasis sumažinimas ES sudarytų ne mažiau kaip 55 proc., palyginus su 1990 metais, o iki 2050 metų ES taptų pirmąja neutralaus poveikio klimatui ekonomika ir visuomene.
Nieko nematau, nieko negirdžiu
Paryžiaus susitarimo įsipareigojimai skamba įspūdingai. Tačiau šiandien panašėja, kad jie tebuvo eilinė žalioji migla. Skaičiai rodo, kad temperatūra ir toliau kyla, ir toliau daugėja šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos. Taip, šiokia tokia pažanga padaryta (prieš Paryžiaus susitarimą emisijų augimas iki 2030 m. turėjo sieki 16 proc., dabar jis siekia 3 proc.), bet ji labiau panaši į stovėjimą vietoje – toli gražu nepakankama nei esamai būklei, nei tam, kas buvo pažadėta.
Nė viena šalis nesiima veiksmų, kurie atitiktų sutarta 1,5 laipsnio kelią. Dar svarbiau, kad iki šiol nė viena iš G-20 šalių nesumažino išmetamųjų teršalų kiekio pagal savo tikslus.
Tempas, kuriuo dabar mažinama tarša, o taip pat ir sudėlioti planai, kuriuos valstybės pristato kaip labai ambicingus, reiškia, kad iki 2100 metų planetos laukia 2,5-2,9°C temperatūros augimas. Ir didžiausia atsakomybė šiame procese tenka G-20, t.y. turtingiausioms pasaulio ekonomikoms, kurios yra atsakingos už maždaug 80 proc. išmetamųjų teršalų kiekio.
Norint, kad atšilimas neviršytų 2°C, pasaulyje išmetamų teršalų kiekis turės būti 28 proc. mažesnis, nei numatyta dabartinėje politikoje, o norint pasiekti ambicingesnę 1,5°C ribą – 42 proc. mažesnis.
Kodėl vyksta toks regresas? Nes ignoruojama akivaizdi tiesa. Kiekvienas naujas iškastinio kuro projektas pažeidžia Paryžiaus susitarimo nuostatas. Pasirašydamos susitarimą valstybės turėjo suvokti, kad privalės nustoti žvalgyti ir vystyti bet kokius naujus naftos ir dujų telkinius bei anglies jėgaines ir pereiti prie švarios, atsinaujinančios energijos. Tačiau „politinių kiaušinių“ tam, mažai kam pakanka.
Lietuva vis dar atsilieka
Lietuvoje klimato kaitą intensyvinančių emisijų daugiausiai išskiria transporto, energetikos ir žemės ūkio sektoriai. Būtent šios sritys turi sulaukti didžiausių pokyčių, nes kol kas emisijos, lyginant su 2005 m., juose auga: transporto sektoriuje – 40,5 proc., žemės ūkio sektoriuje – 6,7 proc., o pramonės – 13,6 proc.
Europos Komisija Lietuvai praėjusių metų pabaigoje yra išsiuntusi įspėjimą dėl nesugebėjo tinkamai įgyvendinti savo įsipareigojimų dėl oro teršalų kiekio mažinimo, kaip reikalaujama pagal Nacionalinių išmetamųjų teršalų kiekio mažinimo įsipareigojimų direktyvą.
Kodėl atsiliekame? Mūsuose vis dar stinga valios tinkamam taršių transporto priemonių apmokestinimu, vis dar manome, kad viešojo transporto ir elektrinių automobilių infrastruktūra yra antraeilė, nes traktuojama, kaip aktuali tik arba vargšams, arba labai turtingiems. Svarbiau platinti gatves, kad būtų patogiau per miestą lėkti išleisti pinigų nereikalingiems daiktams visureigiu…
Lietuvoje klimato kaitą intensyvinančių emisijų daugiausiai išskiria transporto, energetikos ir žemės ūkio sektoriai.
Vis dar skūpime lėšų energiškai neefektyvių viešosios ir gyvenamosios paskirties pastatų modernizavimui, o tai ne tik prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių emisijų didinimo, bet ir prie socialinių problemų – vis daugiau žmonių, neišgalėdami sumokėti augančių išlaidų už šilumą ir elektros energiją, kenčia energetinį skurdą.
Tarsi neliečiamu tapęs žemės ūkio sektorius, alinantis dirvožemį chemizuotu ūkininkavimu, besipriešinantis pievų atkūrimui ir saugomų teritorijų plėtrai tampa stabdžiu siekti klimato kaitos mažinimo politikos tikslų.
Regis, tik pramonė, matydama, konkurencinį pranašumą, iš to kylančią naudą, jausdama vartotojų spaudimą pamažu pereina prie tvarių verslo, produktų gamybos principų.
Reikalinga ryžtinga dekarbonizacija, o ne populistų viliotinis
Vietoje to, kad Lietuvoje rastųsi politikai raginantys nemiegoti ir veikti greičiau, lyg pilypai iš kanapių dygsta populistai neigiantys pokyčių poreikį. Kad tokios partijos kaip „Nacionalinis susivienijimas“ žaliąją transformaciją vadina „žaliuoju fanatizmu“ ir teigia ją stabdysiantys, lyg ir nestebina: visoje Europoje radikali dešinė stabdo progresą. Tačiau, kad net ir pareigas einantys eurokomisarai, vedini rinkiminių išskaičiavimų, kvestionuoja taršių automobilių įtaką oro kokybei ir pastangas šį klausimą kontroliuoti, tai jau pavojinga.
Iliustratyvu ir tai, kad tik vienas iš kandidatų į Prezidentus savo trumpojoje rinkimų programoje paminėjo klimato krizę…
Iš politikų reikia ne populistininio viliotinio. Jie turi ne kvestionuoti duotus įsipareigojimus, o pažindinti savo elektoratą su laukiančiais pokyčiais. Ruošti paramos schemas, kaip persiorientavimą padaryti maksimaliai patogų, ypač labiausiai pažeidžiamiems. Bet ne manipuliuoti iliuzijomis, kad šių pokyčių nereikia ar kad jie nelaiku, nes „štai juk karas pašonėje ir dabar yra svarbesnių reikalų“. Saugumo ir gynybos politika gali eiti koja kojon su klimato politika. Visų pirma, per energetinės nepriklausomybės sritį.
Artėjantys rinkimai tiek nacionaliniai, tiek ypač Europos Parlamento, gali būti esminiai. Nevalia leisti, kad į sprendimų priėmėjų kėdes pakliūtų žingsnius atgal siūlantys veikėjai.
Lietuvos žaliųjų partija, kaip ir Europos žalieji, esame įsitikinę, kad Europa turi tęsti lyderystę klimato krizės sprendimo politikoje. Turime suremti pečius ir klimato neutralumo tikslą Europoje pasiekti o ne iki 2050-ųjų, o iki 2040 metų. Taip pat ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimo tikslas turėtų būti kur kas ambicingesnis – ne iki 55 proc., o – iki 65 proc., lyginant su 1990 metų lygiu.
Mūsų prioritetai: ekonomikos dekarbonizavimas, gamtos atkūrimas ir įvairovės apsauga; sveikas ir sąžiningas gyvenimo būdas, apimantis atsakingą išteklių valdymą, perteklinio vartojimo stabdymą ir tvarumą paverčiant ne prabangos, o kasdienybės dalimi.
Esame tikri, kad jau laikas Europai baigti flirtą su iškastinio kuro lobistais ir nebeleisti vykdyti naujų iškastinio kuro žvalgybos ir gavybos projektų. Vietoje to Europa turi pilnai atsigręžti į atsinaujinančią energetiką ir iki 2040 metų siekti 100 proc. energijos poreikio Europos Sąjungoje patenkinti atsinaujinančiais ištekliais.
Taip pat daugiau dėmesio turi būti skirta tvariai pramonei ir žaliosioms darbo vietoms kurti. Turi būti stiprinamas Europos žaliojo kurso Pramonės planas, kuris pirmiausia prioritetą teiktų švarių ir efektyvių technologijų diegimui, žiediniam išteklių naudojimui, tvariam energijos ir žaliavų naudojimui.
Prekyba apyvartiniais taršos leidimais tapo tarsi indulgencija taršiai pramonei, kuri gauna leidimus, kad toliau galėtų teršti. Laikas spartinti apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos pokyčius ir nutraukiant nemokamų leidimų teršti dalijimą, kad būtų užtikrintas realus „teršėjas moka“ principas.
Taip pat būtina skaidrinti ir taršos leidimų prekybos sistemos pajamų panaudojimo valstybės narėse atskaitomybę. Tik taip taršios veiklos vykdytojai bus suinteresuoti investuoti į technologijas, mažinančias į atmosferą išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
Taip pat matome poreikį sustiprinti Teisingos pertvarkos mechanizmą, kuris sukurtas Europos Sąjungos šalims, siekiančioms Europos žaliojo kurso įgyvendinimo, padėti šalinti socialines ir ekonomines pertvarkos pasekmes, pradedant tai daryti nuo tų regionų, pramonės sektorių ir darbuotojų, kuriems dėl to kils daugiausia iššūkių.
Natūralu, kad žalinimo akivaizdoje darbdaviams ir darbuotojams reikės prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių, žaliųjų darbo vietų kūrimo poreikio, todėl būtina stiprinti profesinį mokymąsi ir suteikti palankias galimybes persikvalifikuoti darbuotojams, kurie pereina iš taršaus sektoriaus prie aplinkai draugiškų darbų.
Kuo aplinkosaugos stiprinimas naudingas Lietuvai?
ES Žaliojo kurso sprendimai, jei bus įgyvendinti laiku ir teisingai, suteikia daug praktinių naudų. Visų pirma, unikalią progą atrasti naujas veiklos niša - tiek verslams, pasiūlyti inovacijas vertės grandinėse, tiek gyventojams. Taikydami aplinkai draugiškas praktikas ir palikdami mažesnį anglies pėdsaką mes ne tik sutaupysime, bet ir galėsime tikėtis palaikymo iš viešojo sektoriaus.
Žiedinės ekonomikos reikalavimai verslui, energetinio efektyvumo didinimo reikalavimai statybos sektoriuje, taršos mažinimo tikslai transporto sektoriuje ne tik verslui padės tapti konkurencingesniam, taupyti energiją ir savo kaštus, bet taip pat leis vartotojui rinktis kokybiškesnes, mažesnį CO2 pėdsaką ir atliekų kiekį paliekančias prekes, gyventi ekonomiškesniuose ir energetiškai tvaresniuose namuose, mažins energetinį skurdą, gerins oro, kuriuos kvėpuojame, kokybę.
„Jeigu nori stovėti vietoje, turi labai greitai bėgti“, – sakė Lewiso Carrollio „Alisa Stebuklų šalyje“ herojė. Tai, ką prisižadėjome pasirašydami Paryžiaus klimato susitarimą, mus įpareigoja nestovėti vietoje, o dideliais žingsniais žengti pirmyn. Tai reiškia bėgti ir daugiau nei dvigubai greičiau nei dabar. Neleiskime, kad mus stabdytų neatletiškos priklausomybėms neatsparių politikų pagundos.