Pagrindiniai sūrį (o ir emigrantus) apibūdinantys kriterijai yra šie:
- Brandinimo trukmė – vieni sūriai ilgai brandinami, kiti valgomi švieži. Kaip žinoma, emigrantai taip pat yra skirstomi į pirmabangius, antrabangius ir trečiabangius. Populiariai teigiama, jog anksčiau žmonės iš Lietuvos bėgo dėl represijų ir užsienyje aktyviai kovojo už mūsų šalies nepriklausomybę, todėl dabar yra nusipelnę pagarbos. O šiais laikais paliekantys šalį – tai bailiai, nesugebantys susirasti darbo ir išpuikęs jaunimas, nemokantis susitaikyti su naujomis švietimo reformomis.
- Struktūra (kietas ar minkštas) – kuo sūryje mažiau skysčio, tuo jis kietesnis. Taip pat ir su emigrantais ir jų sugebėjimais: vieni kietesni, nes garsiau rėkia „kaip blogai yra gyventi Lietuvoje“, o kiti skystesni – sėdi sau kembridžuose ir harvarduose, kažkokias keverzones rašo ir tikisi būti pirmaisiais lietuviais, kuriems kas nors duos Nobelio premiją.
Riebumas – suprask, universalus apibūdinimas: tiek sūriui, tiek ir emigrantams. Kaip riebiai vieni ir kiti gali įstrigti žiniasklaidoje, statistikoje, tyrimuose, o gal net visoje istorijoje?
Daugelis sūrių gali būti gaminami kietesniais ir minkštesniais variantais, be to, riba tarp „minkšto“, „puskiečio“ ir „kieto“ sūrio yra subjektyvi. Subjektyvu turbūt ir vertinti, kokie tiksliai emigrantai yra geri ir vykę, kurie – šiaip sau, o kurie – gali ir likti kur dabar sėdi.
- Gamybos būdas – gamybos metu ant sūrio gali būti leidžiama augti baltajam ir mėlynajam pelėsiui arba jis yra mirkomas sūryme. Išties, tos pačios tendencijos matomos ir tarp emigravusiųjų: vieni, tapę baltarankiais, nesutinka dirbti paprastų darbų už 1000 litų, kiti – nesugeba išgyventi tik iš kuklių priedų ir išmokų, o treti, žiūrėk, visai atsisako dirbti ir sugalvoja sau Afrikoje badaujančių vaikų priežiūra užsiimti.
- Riebumas – suprask, universalus apibūdinimas: tiek sūriui, tiek ir emigrantams. Kaip riebiai vieni ir kiti gali įstrigti žiniasklaidoje, statistikoje, tyrimuose, o gal net visoje istorijoje?
- Pieno rūšis – dažniausiai sūris gaminamas iš karvės, ožkos ir avies pieno. Savaime aišku, kad emigrantus taip pat kažkas „gamina“: kubiliai, steponavičiai, sodros, šulijos, o gal net visi kartu?
Kaip visuotinai žinoma, daugeliui sūrio rūšių taikomos kilmės apsaugos taisyklės – tai reiškia, kad tam tikru pavadinimu gali vadintis tik konkrečioje vietovėje nustatytu būdu ir kontroliuojamų žaliavų sūriai.
Taip pat yra ir su emigrantais: kažkam pavogus automobilį Norvegijoje ar suvalgius gulbę Londone bus aišku – tai emigrantų iš Lietuvos darbas. Gaila tik, kad pati sūrių gamintoja – Lietuva – netaiko kilmės apsaugos savo palikuonims.
Daugelis jų jau senai asimiliavosi su kitų rūšių, o dar, neduok Dieve, ir spalvų atstovais. Bet tai ne bėda! Svarbu, kad vis dar išlieka tie, kurie tuos sūrius gamina. Ir teko girdėti, kad geriausi jų gamintojai kas ketverius metus renkasi didžiulėje parodoje, kur pristato visas savo gamybos proceso įvairoves. Įdomu tik tai, kas šiemet toje parodoje pasirodys geriausiai?
