Dalis jų, kaip ir aš pati, dar pamena ilgas eiles prie bananų ar mėsos, daugkartinio naudojimo stiklines prie gazuoto vandens aparato ar pirmuosius gautus džinsus, kurie tarnavo tol, kol visiškai nesudilo.
Mūsų suvokimo ribos drauge su atsivėrusiomis sienomis, nuolat plėtėsi. Matydami, jog Lietuva tampa visaverte tarptautinės politikos dalyvė (o kartais net pagrindinė žaidėja), jautėme pakylėjimą, pasididžiavimą, o drauge ir įsipareigojimą vieną dieną nenuvilti tų, kurie mums tą laisvę iškovojo. Ir tai nėra vien skambūs žodžiai.
Taip, Lietuvos jaunimas šiandieną yra savanaudis. Jis stengiasi gauti visa, kas geriausia. Jis nori patogaus, komfortabilaus gyvenimo, žinojimo, kad kasdien veikia tai, kas jam labiausiai prie širdies, o ne tai, kokius pasirinkimus jam primeta valstybė.
Adresas mums tampa vis labiau nesvarbus (nebent tik picai į namus užsisakyti), svarbiau tai, ko galime išmokti, kokius pojūčius patirti, kokį bagažą susikrauti, kuo galime būti pranašesni už milijonus kitų jaunų ir savo karjerą šiuo metu kuriančių žmonių visame pasaulyje.
Šiandieną mes nebesame tylūs stebėtojai, šiandieną mes reikalaujame atsakingo ir savalaikio požiūrio į valstybę ir jos piliečius. Būtent todėl vieni ryžtasi kandidatuoti ir, nepaisant negatyvaus požiūrio į politiką, prisiimti atsakomybę ir siekti realių pokyčių ir visiems aktualių sprendimų priėmimo. Jų garsiai sakomos idėjos ir reiškiamas požiūris šiandieniniuose politiniuose debatuose tampa nepatogia tyla kitų, kone trečią dešimtį politikoje skaičiuojančiųjų lūpose.
Atėjo metas nekaltinti, negąsdinti vieni kitų įvairiomis šmėklomis, nežadėti butų, kurių vis tiek nepastatysi, o argumentuotai kalbėtis, diskutuoti ir, žinoma, darbais ir konkrečiais pokyčiais įrodyti, kad Lietuvos politika nėra nešvarios kojinės, o žiauriai reikalingi batai, su kuriais ir į darbą ir į namus ir svetur vykstame.
Ieva Davydenko yra Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo iniciatorė
