Vardas ir pavardė – tai žmogaus tapatumo žymė, kartų perduodama šeimos vertybė, tai mūsų prigimtinė teisė. Atimti iš žmogaus šią teisę reikštų atimti iš jo kilmę ir, galų gale, pažeisti jo orumą. Gyvename kosmopolitiškame pasaulyje, kuriame nebeliko sienų, vyksta laisvas judėjimas ir vis daugėja mišrių santuokų. Skirtingų tautybių šeimos tapo kasdienybe, todėl negalime atstumti tų, kurie nori išsaugoti Lietuvos pasą, bet kartu trokšta išsaugoti šeimos vertybes, kurių viena – pavardė.
Turime užtikrinti, kad kiekvienas žmogus mūsų valstybėje jaustųsi gerai, tačiau to nebus, jei nepasieksime, kad savo pase jis galėtų išlaikyti tapatumo žymę. Gal kažkam ir atrodo, kad „w“ pakeitus į „v“ – anokia čia problema, visgi, įsivaizduokite save kito vietoje.
Šiandien kenčiame nuo didelės emigracijos. Kasmet iš Lietuvos išvyksta dešimtys tūkstančių žmonių, o per visą nepriklausomybės laikotarpį svetur išvažiavo bene 800 tūkst. mūsų piliečių. Jei norime, kad jie sugrįžtų, neturime būti sustabarėję ir vadovautis pasenusiomis taisyklėmis. Pasaulis keičiasi, tad prie kintančių aplinkybių metas prisitaikyti ir mums.
Tikiuosi, kad Seimas apsvarstys šį įstatymą, o taip pat „Brexit“ kontekste apgalvos ir kitus jautrius emigravusiems lietuviams svarbius klausimus, kaip dviguba pilietybė bei elektroninis balsavimas. Visa tai stiprina ryšį su Lietuva, o jį išsaugoti mums labai svarbu. Metas veiksmais, o ne žodžiais parodyti pagarbą ne tik užsienio lietuviams, tačiau ir daugelį metų mūsų valstybėje gyvenančioms tautinėms mažumoms.
Nesiūlau keisti abėcėlės, tačiau ar ne laikas į mūsų kalbą įnešti šiek tiek lankstumo? Dėl kelių pase įsimaišiusių nelietuviškų raidžių mūsų kalba nesusilpnės. Priešingai, tokiu būdu parodysime, kad esame stipri, savimi pasitikinti ir lojalumu savo šaliai užtikrinta valstybė.
Aplink tiek triukšmo, diskusijų ir emocijų, kurias kelia pavardžių rašybos klausimas. Tačiau kodėl mes norime konfliktuoti? Argi ne dviveidiška vieną akimirką pamokslauti dėl svetimo pase atsiradusios „x“ ar „w“, kai kitą akimirką siunčiame draugams žinutes, kuriose pamirštame apie „š“, „dž“ ar „ž“. Kur dingo pagarba? Kur dingo supratimas? Kur tautų draugystė?
Ir nors problema neišspręsta, tačiau matau gerų pavyzdžių, kurie verčia galvoti apie teigiamus pokyčius. Neseniai Vilniaus teismas nurodė Lietuvos pilietės pavardę, kuri sukūrė šeimą su užsieniečiu, tapatybės kortelėje įrašyti pavardę su raide „w“. Džiaugiuosi tokiu sprendimu, tačiau gaila, kad pasiekti, jog pavardė lietuviškame dokumente nebūtų iškraipyta teko su teismo pagalba. Tikiuosi, kad vieną dieną tai bus įprasta ir natūralu, nes vardas ir pavardė – tai mūsų tapatumo ir unikalumo žymė.
