Inspekcija mano, kad lietuvių kalba yra engiama, stumiama į paraštes, kitaip skriaudžiama. Iš dalies sutinku su šia nuomone, tačiau turiu papildyti, kad labiausiai prie šio proceso prisideda tokios institucijos kaip ši inspekcija – užstrigusios laike, atsilikusios nuo visuomenės poreikių ir aktualijų, žinančios, kaip kontroliuoti ir bausti, bet nesuvokiančios, kad meilės kalbai per bausmes neįskiepysi.
Didžiausias Valstybinės kalbos inspekcijos padalinys – Inspektavimo skyrius, kuriame dirba vienas vedėjas ir 6 vyresniosios inspektorės.
Pateiksiu kelis pavyzdžius, ką inspektuoja ir už ką baudas rašo inspektoriai.
Prieš kelerius metus Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo klientų aptarnavimą 4 kalbomis – lietuvių, anglų, rusų ir lenkų. Tai inspekcijai sukėlė rūpestį, ji įžvelgė galimus pažeidimus. O kai prie klientų aptarnavimo prisidėjo ir verslo aptarnavimas 4 kalbomis, inspekcijai nurovė stogą – tai yra didžiulis Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimas.
Inspekcijos, baudimai ir draudimai ne tik kad nėra veiksminga kalbos puoselėjimo priemonė, bet priešingai – ji trukdo kalbos raidai.
Inspekcijos nuomone, šią problemą reiktų spręsti aptarnaujant klientus ir verslus lietuvių kalba, kaip ir numatyta įstatyme. Na, tikrai, kam gi miestui reikalingi tie investuotojai, tie talentai iš užsienio, apskritai, kam tie kitataučiai? Tegul išmoksta lietuviškai, o jei ne, tai tegul grįžta į savo užsienius. Žinoma, ironizuoju, bet turbūt suprantate, kad diskusija yra ne apie kalbos saugojimą, o apie miesto atvirumą kitataučiams.
Be abejo, Valstybinė kalbos inspekcija inspektavo ir garsiausią Lietuvoje šią vasarą projektą – Lukiškių aikštės paplūdimį. Inspekcija nustatė, kad Lukiškių aikštės užrašai „Open beach“ ir „Sharks. No swimming“ pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnį. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui išsiųstas nurodymas ištaisyti šiuos pažeidimus. Už Inspekcijos nurodymų nevykdymą taikomos administracinės nuobaudos.“
Ačiū, miela Inspekcija, dabar visi lankytojai tikrai supras, kad paplūdimyje negalima maudytis dėl ten esančių ryklių. Ar jaučiate, kaip visa tai yra absurdiška?
Kalbos politiką Lietuvoje turime pakeisti iš esmės – privalome atsisakyti draudimais grįstos norminės kalbos formavimo, nustoti bijoti anglų kalbos viešuosiuose užrašuose ir apskritai nustoti bijoti, kad kažkas sunaikins lietuvių kalbą.
Inspekcijos, baudimai ir draudimai ne tik kad nėra veiksminga kalbos puoselėjimo priemonė, bet priešingai – ji trukdo kalbos raidai.
Pokyčius kalbos politikoje galime pradėti jau dabar, nuo Valstybinės kalbos įstatymo peržiūrėjimo ir Valstybinės kalbos inspekcijos uždarymo. Inspekcijai skiriamą finansavimą galėtume skirti šiuolaikinės lietuvių kalbos tyrimams, žmonių sudominimo lietuvių kalba iniciatyvoms (leidiniams, TV laidoms – įsivaizduokime, jei lietuvių kalba turėtų savo influencerį, kaip kad medicinos srityje turime daktarą Unikauską) ar Vilniaus knygų mugei, kuri kas labiau nei bet kokia inspekcija ar komisija įtraukia ir skatina domėtis savo kalba, puoselėja meilę lietuvių kalbai ir knygai.
Reikia nustoti bijoti ir kalbą saugoti ne draudimais ir baudomis, o patarimais, kalbos įdomybėmis, tarmių, akcentų ir net žargono išskirtinumais.
Šiaurės šalyse pastaraisiais metais išaugo susidomėjimas vietinėmis kalbomis. Ir taip nutiko tada, kai žmonės pajuto, kad jie yra savo kalbos šeimininkai, kad kalba yra gyva ir priklauso žmonėms. Štai Švedijoje populiari TV laida apie kalbą turi net milijoną žiūrovų ir tai yra įrodymas, kad kalba ir jos tyrimai gali būti įdomūs visiems, ne tik mokslininkams ir ekspertams.
Kalbos politika Lietuvoje gali būti lanksti ir atitikti šiuolaikinius poreikius, tiesiog reikia nustoti bijoti ir kalbą saugoti ne draudimais ir baudomis, o patarimais, kalbos įdomybėmis, tarmių, akcentų ir net žargono išskirtinumais. Kalba yra gyva ir ji priklauso tiems, kas ją vartoja ne inspekcijoms ir tarnyboms, o žmonėms.
Ieva Pakarklytė yra Vilniaus mero komandos vadovė, Laisvės partijos kandidatė į Seimą.
