Inspekcija nuskambėjo kovodama su makiažo studijos pavadinimu „Špaklius“ bei su angliškais užrašais laikinajame Lukiškių aikštės paplūdimyje. Naujausias Inspekcijos ketinimas – skirti baudas ukrainiečius įdarbinusioms įmonėms, jeigu šie neišlaikys lietuvių kalbos egzamino.
Visas šias istorijas vienija įprastas Valstybinės kalbos inspekcijos veikimo metodas saugant lietuvių kalbą – klaidų skaičiavimas, įspėjimai ir piniginių baudų grėsmė. Ir tai nėra nieko naujo – ši institucija kaip kalbos cerberis veikia jau daugiau negu tris dešimtmečius. Tokia strategija tuomet buvo padiktuota laikmečio – Nepriklausomybės pradžioje Lietuvos viešoji erdvė buvo persmelkta okupantų kalbos.
Agresyvus rusų kalbos kaip piktžolės ravėjimas iš viešojo gyvenimo ir valdžios institucijų buvo reikalingas siekiant lietuvių kalbai vėl įsitvirtinti. Griežta kalbos vartojimo kontrolė ir piniginės baudos tuomet buvo veiksmingos priemonės atsikratant prievarta primestos svetimos kalbos.
Visgi, šių dienų realijos yra reikšmingai kitokios negu buvo daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Lietuvių kalbos niekas prievarta nebebando ištrinti, o ir patys kalbos sergėtojai neretai pripažįsta, kad nerimą jiems kelia ne buvusių okupantų kalba, bet globali, Vakarų demokratijas vienijanti anglų kalba, kurią tautiečiai vartoja ne kieno nors verčiami, o laisva valia.
Tad strategija, kuri buvo naudojama saugant lietuvių kalbą rusų okupacijos kontekste, nebėra tinkama puoselėti kalbą šiandienos pasaulyje. Kaip karo ir taikos sąlygomis demokratijose taikomi skirtingi režimai, taip ir kalbos politikoje, laimėjus karą prieš okupantus dėl savosios kalbos išlikimo, turime adaptuoti savo veikimą taikos sąlygoms.
Karo metu pateisinamas griežtų priemonių pasitelkimas – daugelio nešokiruoja draudimas išvykti iš šalies net ir demokratinėse valstybėse, kai šios kovoja dėl savo išlikimo. Toks pat draudimas būtų nesuvokiamas taikos metu ir skatintų ne meilę, bet neigiamus jausmus savam kraštui. Panašiai ir su kalbos puoselėjimu – prievartiniai saugojimo metodai, kai niekas jos nepuola, kelia atmetimo reakciją daliai lietuvių kalbos vartotojų ir netgi turi priešingą efektą deklaruojamam tikslui.
Pasikeitęs kontekstas, kuriame egzistuoja mūsų kalba, turi lemti pasikeitimus ir Valstybinės kalbos inspekcijos vykdomose kalbos puoselėjimo praktikose. Šios institucijos strategija ir resursai turi būti orientuoti į lietuvių kalbos patrauklumo stiprinimą – pažangių ir įtraukių priemonių taikymą, lietuviškos literatūros populiarinimą bei draugišką, supratingą konsultavimą.
Turi ateiti pabaiga laikams, kai kiekvienas lietuvių kalbos vartotojas matomas kaip potencialus pažeidėjas kalbos inspekcijos akyse, jei viešojoje erdvėje pavartos netinkamą priešdėlį, įterps žargoninį žodį ar klaidingai sukirčiuos.
Inspekcija vaidino svarbų vaidmenį būdama kalbos sargyboje Nepriklausomybės pradžioje, tačiau šis vaidmuo nebetinka šiandienos Lietuvai. Juk kalba keitėsi iki mūsų, keičiasi mums esant ir keisis po mūsų. Todėl keistis turi ir tai, kaip mes ją puoselėjame. Tai nereiškia, kad kalba mums tampa mažiau svarbi ar mažiau mylima. Tačiau šios meilės vėzdu neįskiepysi, tad baudžianti kalbos politika yra prastas būdas saugoti lietuvių kalbą.