Pavyzdys čia esame mes patys – užsienio investuotojai neslepia Baltijos šalis vertinantys kaip vieną regioną. Skirtumai, kuriuos mes dažnai sureikšminame, jiems neatrodo esminiai. Įsivaizduokime investuotoją iš 82 mln. gyventojų turinčios Vokietijos. Skirtumas tarp 2 mln. gyventojų turinčios Latvijos ir Lietuvos su 2,9 mln. gyventojų atrodo visai nedidelis. O ir kelionė nuo Vilniaus iki Rygos trunka vos geru pusvalandžiu ilgiau nei iki Klaipėdos. Kitaip tariant, Baltijos šalių rinką drąsiai galime traktuoti kaip vieną. Tad ir sprendimui, kur verslui įsikurti, tikėtina, didesnę svarbą turės vidiniai veiksniai – teisinė aplinka, mokesčių sistema, biurokratija ir administracinė našta. Atmeskime išskirtinius „viliotinius“ investuotojams, kurie ne visada duoda norimą ilgalaikį rezultatą, ir pažvelkime, kaip išsiskirti iš pažiūros panašioje trijulėje.
Visų pirma, turėtumėme užtikrinti, kad įsisteigti mūsų šalyje galima būtų greičiausiai ir pigiausiai. Mūsų šalyje aukščiausia riba, nuo kurios privalu registruotis pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju, o atidarant uždarąją akcinę bendrovę taikomas toks pats minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimas kaip Estijoje – 2,5 tūkst. eurų. Tačiau norint įsteigti akcinę bendrovę Lietuvoje reikia didesnio įstatinio kapitalo nei Latvijoje ir Estijoje. Akcinės bendrovės minimalus įstatinio kapitalo dydis yra 40 tūkst. eurų, Latvijoje – 35 tūkst. eurų, Estijoje – 25 tūkst. eurų.
Antra, Lietuva vienintelė iš Baltijos šalių apmokestina atgal į verslą investuojamą pelną. Latviai ir estai apmokestina tik paskirstytąjį pelną. Jei palyginsime, kiek pinigų „į rankas“ liks verslo savininkui pelno mokesčiu apmokestinus, dividendais paskirsčius ir gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinus 1 tūkst. eurų dydžio pelną, pamatysime reikšmingus skirtumus. Lietuvoje ši suma „į rankas” sieks apie 720 eurų, Latvijoje ir Estijoje – apie 800 eurų. Jei Lietuvoje gyventojų pajamų mokesčio tarifas būtų padidintas (pavyzdžiui, iki 20 proc. – tokio dydžio, koks bus taikomas darbo santykių pajamoms), šie skirtumai taptų dar ryškesni.
Skiriasi ne tik sumokamų mokesčių dydis. Esama ir apskaitos ypatumų. Latvijos ir Estijos įmonėms nėra aktualios turto nudėvėjimo ir nuostolių perkėlimo į ateinančius laikotarpius taisyklės. Šiuos skirtumus atspindi ir tarptautiniai konkurencingumo reitingai. „Doing Business 2018“ indeksas atskleidžia, kad Estijoje daugiau nei perpus trumpiau trunka deklaruoti ir sumokėti mokesčius (50 val. per metus) palyginti su Lietuva ir Latvija (atitinkamai 109 val. ir 169 val.). Ir čia – tik teoriškai paskaičiuotas laikas. Realybėje tam dažniausiai sugaištama gerokai daugiau laiko. O versle kiekviena minutė gali būti svarbi.
Sritis, kurioje pirmaujame prieš kaimynus – nekilnojamojo turto apmokestinimas. Jei bendrovė svarstytų įsigyti 200 tūkst. eurų vertės žemės sklypą ir analogiškos vertės pastatą, mažiausiai apmokestintas toks turtas būtų Vilniuje (apie 2,2 tūkst. eurų). Rygoje tektų atseikėti apie 6 tūkst. eurų, o Taline – 5 tūkst. eurų.
Tačiau darbo jėgos apmokestinimu atsiliekame nuo estų. Mokesčiai, mokami nuo minimalios mėnesinės algos (MMA), Lietuvoje sudaro 31 proc. darbo vietos kainos, Latvijoje – 43 proc., o Estijoje – vos 28 proc. Mokesčiai nuo vidutinės algos atitinkamai sudaro 40, 43 ir 37 proc. Tiesa, nuo 2019 m. įsigaliojus mokesčių pakeitimams, su estais darbo apmokestinimo srityje turėtumėme susilyginti. Žemiausios socialinio draudimo įmokų lubos Latvijoje menkai padeda atsverti didelį darbo apmokestinimą. Už Baltijos šalių vidutinį atlyginimą „į rankas“ darbuotoją samdyti būtent šioje šalyje yra brangiausia. Nedaug nuo Latvijos atsiliekame ir mes: norint darbuotojui sumokėti 829 eurus, darbo vieta Latvijoje kainuoja 1 445 eurus, Lietuvoje – 1 420 eurų, Estijoje žymiai mažiau – 1 264 eurus.
Įmonės, kurios veikia žemesnių atlyginimų sektoriuose, turėtų kelissyk pagalvoti prieš pasirinkdamos Lietuvą. Mūsų šalyje ne tik didžiausias minimalios socialinio draudimo įmokos ir bruto darbo užmokesčio santykis. Įstatymu nustatyta minimali mėnesinė alga sudaro didžiausią vidutinio šalies darbo užmokesčio dalį, lyginant su Latvija ir Estija. MMA didinant, tam tikriems sektoriams (dažniausiai besikuriantiems regionuose), kurie yra mažiau našūs, naudoja daugiau nekvalifikuotos darbo jėgos, taptume mažiau patrauklūs.
Net ir suteikus verslui palankiausias sąlygas, ne mažiau svarbu išlaikyti bendradarbiavimo atmosferą. Ypač tuomet, kai santykiai nesiklosto sklandžiai. Lietuvoje – plačiausias alternatyvių mokestinių ginčų sprendimui priemonių spektras – turime ne tik įpareigojančius sprendimus, bet ir galimybę susitarti su mokesčių administratoriumi dėl mokėtinos sumos dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Tačiau patys mokestiniai ginčai dėl ilgesnio sprendimų priėmimo termino Lietuvoje trunka ilgiau, o mokesčių mokėtojai turi mažiau laiko apskųsti apskaičiuotą mokesčių sumą ar kitą jų atžvilgiu priimtą sprendimą.
Draugiškos varžybos su kaimynėmis visoms trims Baltijos šalims gali duoti daug naudos. Net jei šias varžybas potencialūs investuotojai stebi vos akies krašteliu, galime būti tikri – kai prireiks pasirinkti veiklos vietą, jie tikrai pasitikrins varžybų rezultatą. Kai kurios mūsų pozicijos vis dar silpnos, todėl itin svarbu demonstruoti atkaklias pastangas ir gerinti „žaidimą“.
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė.
