Norisi atkreipti dėmesį į netaiklų jau surenkamų mokesčių mokėtojų pinigų leidimą nelygybės mažinimo „pseudopriemonėms“, tokioms kaip, pavyzdžiui, vaiko pinigai, kurie dalinami ir pasiturintiesiems. Arba būsto regionuose programą, kuria pasinaudoti gali ir nestokojantieji, būsimuosius „vaučerius“ – brangesniam maistui tiesiai iš ūkininkų pirkti.
Vis dėlto, svarbiausias klausimas, į kurį kiekvienas turime sau atsakyti, yra: ar aš asmeniškai noriu mokėti didesnius nekilnojamojo turto ir automobilių mokesčius? Asmeniškai aš, be jokių papildomų sąlygų. Be jokių, „taip, sutikčiau mokėti 2 eurus, jei kaimynas mokės 200“.
Sakysite, klausimas nekorektiškas. Juk dauguma siūlymų sukasi apie antrojo būsto apmokestinimą, arba itin prabangaus turto mokesčius, o jūs savęs toli gražu turtuoliu nelaikote. Tačiau čia ir visa esmė. Prabangaus turto mokesčio kartelė, kurią viršijanti turto vertė yra apmokestinama didesniu tarifu, 2012-aisiais siekė milijoną litų. Šiandien ji siekia 220 000 eurų. Jau pamiršusiems euro ir lito kursą, galima priminti, kad 1 euras = 3.4528 lito. Skaičiuok neskaičiavęs, 220 tūkst. eurų milijonu litų nevirsta. Tai gerai atskleidžia, kaip nekilnojamojo turto mokesčiai, siūlomi, kaip rykštė turtingiesiems, galiausiai virsta bausme viduriniajai klasei. O kas uždraus politikams ateityje šią kartelę leisti dar žemiau?
Lietuvos banko vadovas bent jau nė neslepia manantis, kad nekilnojamojo turto mokestį turėtų mokėti visi.
Jei atsakydami į klausimą, ar norėtumėte mokėti didesnius turto mokesčius, nuoširdžiai sau pasakėte, kad „ne“, nesijauskite blogai. Nors to viešai ir nepripažįsta, širdyje su Jumis greičiausiai sutinka ir mūsų šalies galingieji. Štai vienas ryškiausių vykusių Prezidento rinkimų debatų momentų – klausimas buvusiems kandidatams, kodėl jų prašmatnūs būstai nėra apmokestinami prabangaus nekilnojamojo turto mokesčiu. Atsakinėdami į klausimą kandidatai bandė šmaikštauti, dangstytis buhalterinėmis turto vertėmis, sakyti, „mielai susimokėčiau, bet...“ ir panašiai.
Tai yra puiki iliustracija, kiek daug veidmainystės yra turto mokesčiuose. Visuomet jų norima kitiems, bet kai kalba pasisuka apie mūsų pačių turtą, suprantame, kad ir taip mokame didžiulius mokesčius nuo atlyginimo, kurį išleidžiame, pavyzdžiui, statydami namą. Dar sumokame ir pridėtinės vertės mokestį, už, pavyzdžiui, statybines medžiagas, o parduodami būstą kartais turime sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Tas pats ir su automobiliais – pirkdami naują mokame PVM, pildami kurą – akcizus ir PVM, kurie kartu sudaro apie pusę kuro kainos.
Jau dabar vidutinis mokesčių mokėtojas, uždirbantis apie 750 eurų „į rankas“ ir visą savo uždarbį išleidžiantis vartojimui, sumoka daugiau kaip 7000 eurų mokesčių ir įmokų per metus. Kiekvienas uždirbantis 500 eurų „į rankas“ ir juos išleidžiantis, per metus sumoka apie 4160 eurų mokesčių. Uždirbantis 1 000 eurų – beveik 9950 eurų.
Juk dauguma siūlymų sukasi apie antrojo būsto apmokestinimą, arba itin prabangaus turto mokesčius, o jūs savęs toli gražu turtuoliu nelaikote. Tačiau čia ir visa esmė.
Lietuvos banko vadovas bent jau nė neslepia manantis, kad nekilnojamojo turto mokestį turėtų mokėti visi. Ir senjorai, turintys butus, nepaisant to, kad gauna tik menkas pensijas, ir jaunos šeimos, kurioms būsto paskola dažnai sudaro pagrindinę mėnesio išmokų dalį. Jei apmokestinti būtų taršūs automobiliai – mokesčio našta tektų patiems vargingiausiesiems, neįperkantiems naujų ir mažiau taršių. O juk būtent šias visuomenės grupes dažniausiai ir norima remti priemonėmis, finansuojamomis iš papildomų mokesčių pajamų.
Sakote, nepasiturinčiuosius nuo šio mokesčio atleisti būtina. O prisiminus legendinius Prezidento debatus panašu, kad pasiturintys ir patys išsisukti gali. Tad kas galiausiai mokės šį mokestį? Vidurinioji klasė, kurią politikai nuolat pabrėžia taip norintys auginti, ir kuri dažnu atveju dar ilgai mokės paskolas už įsigytą būstą.
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė.
