Šiuo metu panašia tvarka savivaldybėms skiriama gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalis. Tačiau GPM dalis, skiriama konkrečiai savivaldybei, nepriklauso nuo to, kiek šio mokesčio sumoka jos gyventojai. Šiuo metu Vilniui skiriama beveik 54 proc. jo gyventojų sumokėto GPM, Kaunui – 77 proc., Klaipėdai – 87 proc., Neringai – 96 proc., Visaginui – 97 proc. Tuo tarpu kitoms savivaldybėms lieka 100 proc. jų gyventojų sumokėto GPM.
Tokio paskirstymo trūkumų randa Seime užregistruoto projekto autoriai. Jie teigia, kad dabar savivaldybėms dotacijos skiriamos nepriklausomai nuo jų finansinės ar ekonominės veiklos sėkmės. Kartais net priešingai – auganti ir dėl to finansiškai stiprėjanti savivaldybė, biudžeto tvirtinimo Seime metu, gali sulaukti nemalonios žinios apie keičiamą jai skiriamo GPM proporciją. Didžiųjų savivaldybių arba, kitaip tariant, savivaldybių-donorių gyventojų sumokėto GPM dalis yra perskirstoma kitoms savivaldybėms.
Nors GPM sudaro liūto dalį visose savivaldybių pajamose – daugiau nei 85 proc. (tiesa, ta dalis skiriasi priklausomai nuo savivaldybės – nuo 63 proc. Palangoje iki 94 proc. Zarasuose) – konkurencija dėl šio mokesčio yra lėtai veikiantis instrumentas. Deklaruotų gyventojų skaičiaus kitimas savivaldybėse labiau atspindi ilgalaikes tendencijas ir nėra pakankamas motyvatorius savivaldybių administracijoms siekti konkrečių proveržių pritraukiant investicijas.
Savivaldybėms skiriant dalį jose veikiančių įmonių sumokėto pelno mokesčio, kartu perkeliant ir dalį dabar centralizuotai teikiamų funkcijų, padidėtų savivaldybių finansinis savarankiškumas. Tikėtina, padidėtų ir biudžeto lėšų panaudojimo efektyvumas. Jau matėme, kaip nuo 2015-ųjų savivaldybėms perdavus administruoti socialinę paramą, sutaupyta šimtai milijonų eurų biudžeto lėšų. Veikdamos arčiausiai gyventojų, savivaldybės gali geriausiai atliepti pastarųjų poreikius.
Panašiai gali atsitikti ir savivaldybėms skyrus dalį pelno mokesčio pajamų – siekdamos pritraukti verslą, vienos savivaldybės tvarkys infrastruktūrą, kitos – organizuos rinkos poreikius atitinkantį profesinį mokymą ir t.t. Užuot „jojusios ant sprando“ geriau besitvarkančioms savivaldybėms, mažiau ekonomiškai aktyvios savivaldybės, viliodamos investuotojus, turės pasikinkyti išmonę. Juk dabar savivaldybių vadovai neturi paskatų konkuruoti dėl investicijų, kai savivaldybėse veikiančio verslo sumokėtas pelno mokestis nueina centrinei valdžiai.
Tiesa, Seimo teisininkai šiam pasiūlymui žeria kritikos. Esą, dažnai pasitaiko situacijų, kai įmonė veikia keliose savivaldybėse, o jos buveinė registruota – tik vienoje. Dėl to, savivaldybė, kurioje registruota įmonė, gautų neproporcingai didelę dalį GPM. Bet ar tai tikrai yra problema?
Juk įmonės turi galimybę registruoti buveinę bet kurioje savivaldybėje. Jei verslui bus sudarytos palankios sąlygos veikti, buveinę būtų galima perregistruoti. Savivaldybės būtų priverstos stengtis neatsilikti nuo konkurenčių – mažinti biurokratines kliūtis, trumpinti procedūras, spartinti procesus, efektyvinti savo veiklą ir kitaip didinti patrauklumą investuotojams. Blogiausiu atveju, užtikrinti, kad pelno mokesčio pajamos būtų perskirstomos tarp savivaldybių, galima ir kitais būdais – remiantis atstovybių darbuotojų skaičiumi, pajamomis ir pan.
Beje, ši idėja nėra „be analogų pasaulyje“. Panašias „technines kliūtis“ jau yra išsprendusios kitos pasaulio šalys. Dalis pelno mokesčio atitenka savivaldybėms Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Korėjoje, Suomijoje, Turkijoje ir kaimyninėje Lenkijoje. O Liuksemburge, Vokietijoje, Japonijoje, Portugalijoje ir Šveicarijoje savivaldybių biudžetuose pelno mokesčio pajamos sudaro reikšmingą dalį (daugiau nei 10 proc.). Tikėkimės, kad šių šalių pavyzdys įkvėps Seimo narius apsispręsti balsavimo metu.
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė.
