Visi šitie pasiūlymai slydo per Seimo darbotvarkę it sviestu patepti. Ietys dėl jų nebuvo laužomos atsakinguose komitetuose. Pagalių į ratus per daug nekaišiojo ir opozicija. Artėjant rinkimams, niekas nenori būti tuo, kuris pasakė „ne“ „dovanų karaliui“.
Ar tikrai labiausiai pagalba reikalinga tiems, kurių pagrindinis pajamų šaltinis – įvairios išmokos ar pensijos yra fiksuotas, ir, ekonomikai panirus į „lokdauną“, nesumažėjo? Kodėl užuot dosniau parėmę tuos, kam pagalbos labiausiai reikia, net ir pasiturinčioms šeimoms išdaliname po 120 eurų?
Išdalinti šimtus milijonų galime nemirktelėję, bet vos kalba pasisuka apie mokesčių mažinimą, nesvarbu, ar tai būtų jau 11 metų gyvuojantis „laikinai“ padidintas pridėtinės vertės mokestis, ar gyventojų pajamų mokestis (GPM), plokštelė pradeda strigti. Atsiranda krūvos priežasčių – nuo „nauda nepasieks gyventojų“ iki „biudžete atversime šimtamilijonines skyles“. Dalis tiesos čia, žinoma, yra. Bet net ir besidžiaugiantieji išmokomis supranta, kad pagrindiniai motyvai čia – ne ekonominiai, o politiniai.
Juk jei padidinus neapmokestinamąjį pajamų dydį ir sumažinus GPM, dirbančiojo už minimalią mėnesinę algą kišenėje liks 20 eurų, o uždirbančio daugiau – ir visi 200, toks žmogus gali pagalvoti, kad padidėjo jo alga. Atlygis už būtent jo atliekamą darbą. O gal net tą algą jam padidino darbdavys.
Tačiau, kai keliasdešimt eurų ar visa šimtinė įkrenta į banko sąskaitą, o mokėtojas – kokia nors valdžios įstaiga, tada jau visai aišku, kad darbdavys ir darbas „čia ne prie ko“ – dėkoti reikia Seimo nariui ar kokiam kitam politikui.
Mažesni mokesčiai turi dar vieną „,trūkumą“ – niekam nepatinka jų pabaiga. Į sąskaitą „įkritusią“ šimtinę vertiname kaip dovaną, kurią gauti malonu. Tačiau pinigus, pasilikusius kišenėje dėl sumažėjusių mokesčių, vertiname kaip savo nuosavybę. Jei „dovanų lietų“ pasibaigus karantinui nutraukti bus paprasta, ir tai padaryti bus galima politikams patogiu metu, tai padidinti mokesčius – anaiptol. Nes krentančius reitingus valdiškos šimtinės veikia kaip vėjelis, lengvai pakeliantis sparnus. O mokesčių didinimas – atvirkščiai, juos nubloškia į giliausią daubą.
Tėvai neturi pateikti įrodymų, kad už 120 eurų tikrai pirko sąsiuvinius artėjantiems mokslo metams, o ne taupo pirmosioms šeimos atostogoms užsienyje, į kurias leisis vos pasibaigus karantinui.
Dėl mokesčių mažinimo ginčijamasi trišalėse tarybose – iš darbdavių reikalaujama pasirašyti memorandumus, kuriuose bus įsipareigota nemažinti atlyginimų. Nesutariama, ar mokesčius reikėtų mažinti uždirbantiems daugiau. Mažesnis PVM siūlomas tik tam tikroms prekėms ir paslaugoms – viešbučiams, sauskelnėms ar būtiniausių produktų krepšeliui.
Tik išmokos liejasi it iš gausybės rago – iš bedarbių nereikalaujama įsipareigoti, kad 42 papildomai gautus eurus jie tikrai skirs darbo paieškoms, o ne pirmas vasaros dienas praleis poilsiaudami prie ežerų. Senjorams nereikia memorandumų, kuriuose jie paskelbs, kad 200 eurų vienkartinę išmoką kuo skubiau paleis į vartojimą įsigydami būtiniausių prekių, o ne pasidės po čiužiniu, ar blogiausiu atveju – atiduos telefoniniams sukčiams. Tėvai neturi pateikti įrodymų, kad už 120 eurų tikrai pirko sąsiuvinius artėjantiems mokslo metams, o ne taupo pirmosioms šeimos atostogoms užsienyje, į kurias leisis vos pasibaigus karantinui.
Tad jei žiūrėdami į dvi euro monetas nematote skirtumo, tai valdžios atstovų akyse – jos visiškai skirtingos. Vienas – Jūsų ir Jums paliktas, o kitas – Jums duotas. Ir antrojo vertė jiems didesnė, nes tik juo gali būti bandoma nupirkti Jūsų dėkingumą.
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė.